Voras ir muselė I dalis

Pro langą krintančios lempų šviesos prietemoje sėdėjo liesas žmogus keistais drabužiais. Nuo kažin kada jį visi vadino Voru ir dabar, lyg tikrai priklausytų šiai padermei, jis tūnojo nejudėdamas svetimo kvapo prisigėrusiame fotelyje ir laukė, kol į jo tinklą paklius muselė.

Sunku buvo tūnoti tamsiame kambaryje, svetimuose namuose, į kuriuos įsibrovei – juk su gerais tikslais į namus niekas niekados nesibrauna. Graužė nerimas. Pirmiausia dėl to, jog negalėjo rūkyti – antraip išsiduotų aukai, jog sumezgė tinklą.
Buvo jauduliui ir kitų priežasčių, tik stengėsi apie jas negalvoti.

Kad ir kaip ten būtų, muselė – šio namo šeimininkas, vardu Emilijus, dailus ir perspektyvus jaunas vyriškis – turėjo netrukus parsirasti. Nerimauti buvo verta ir dėl to, jog, būdamas dailus ir jaunas, vyriškis galėjo grįžti ne vienas. O triukšmo Voras visai nenorėjo.

Kita vertus, Voras nežinojo, kaip tiksliai jo muselė atrodo.

Dažniausiai visuomet susipažindavo su užsakymų gyvenimo smulkmenomis bei, savaime suprantama, išvaizda. Tik ne šįkart. Užsakovui atsainiai atsakė, jog yra matęs auką ne kartą ir nėra reikalo tuo domėtis papildomai, nors, tiesą sakant, nematė jo daugybę metų – nuo paauglystės. Tačiau vargu, ar tamsiaakis berniūkštis, jo vienintelis tų metų draugas, kurį mylėjo labiau už viską pasaulyje, galėjo suaugęs labai pasikeisti. Tai šiek tiek trikdė...

Vis dėlto apie tai jis ir stengėsi negalvoti – visą savaitę, kol ruošėsi šiam vakarui, ir tuomet, kai prieš darbo dieną (naktį?) kaip visad gėrė šlykštoką viskį darbininkų užeigoje, stengėsi nukišti emocijas ir prisiminimus dar giliau, nei laikydavo paprastai.

Vorui ši sritis buvo kebloka. Ne dėl to, jog kas nors galėtų jam prikišti per didelį žmogiškumą, anaiptol. Dirbdamas tokį darbą, buvo susitaikęs su ... specifika. Tai veikiausiai ir buvo visas keblumas. Nors vengė  pavojingų dalykų (savo gyvenimo apmąstymų), kartais dingtelėdavo, jog nešiojasi  kažką, kuo niekados nesinaudoja – būtent jausmus.

Galvojo apie tai abejingai, lyg apie savo daugelį metų kieme rūdijantį automobilį. Ar nereikėtų apžiūrėti? Gal net kur nuvažiuoti, kad visai nesubyrėtų bestovėdamas vietoje... Tik vargu ar dar beužsivestų, o ir padangos visos nusėdusios. Et, geresniais laikais...

Taip ir atidėliodavo savo jausmų „išpakavimą“ metų metais.

Belaukdamas geresnių laikų, pagal užsakymą galabijo žmones.

Surietė ūmus kosulio priepuolis. Kelias minutes Voras dusdamas krenkštė ir kosėjo, stengdamasis tai daryti kiek galima tyliau. Atgavęs kvapą, prisliūkino prie lango įsitikinti, jog bekosėdamas neprisidarė  rūpesčių. Laimė, viskas buvo ramu.
Bronchitas buvo jo kaprizas. Ne kartą  perspėtas šilčiau rengtis ir mažiau rūkyti, kol paprasčiausiai liovėsi lankytis pas gydytoją. Velniop visus bronchitus ir jų priežastis – vis vien neplanavo ilgai gyventi ir buvo net visai patenkintas, jog nesulauks senatvės.

Vis dėlto ne jos bijodamas leido bronchitui skverbtis gilyn į plaučius. Voras begyvendamas piešė istoriją – šaltakraujo žudiko legendą, kurios niekas nesužinos. Gyventi kaip prasto skonio detektyviniame seriale, rodomame darbo dienomis, buvo viena iš nedaugelio jo pramogų. Ir bronchitas puikiai tiko prie atskalūniško įvaizdžio, kaip ir nunešiota kaubojiška skrybėlė, vyšninės odos paltas bei paauglystės laikais dievintos grupės pavadinimu papuošti marškinėliai. Net ir lapkričio viduryje.


Kieme švystelėjo šviesos ir suburzgė automobilio variklis. Muselė ropoja  tinklo link. Palinkęs prie lango (specialiai išsirinko laukimui kambarį su langu į kiemą), jis pamatė tamsų žmogaus, neabejotinai jo būsimos aukos ir buvusio draugo, siluetą. Stabtelėjo prie įėjimo ir ėmė kažko ieškoti kišenėje. Žinoma, mažylis Emas, kuris jau senokai nebebuvo mažylis, nutarė užtraukti dūmą. Voras irgi mielai prie jo prisijungtų...

Žmogus apačioje įsikando cigaretę ir  prisidegė. Blykstelėjusioje šviesoje Voras pamatė tai, kas nutvilkė jį nerimu -  verdančiu vandeniu nuo galvos ligi kojų Gal dėl specifinio apšvietimo, gal dėl vaizduotės išdaigos akimirką švystelėjęs veidas tobulai atitiko vieną prisiminimą, įsispaudusį Voro pasąmonėje...

Taip, kadaise muselė, nė neįtarianti, jog čia pat jo laukia paskutinioji, buvo žmogus, už kurį pats Voras mielai būtų padėjęs galvą ir net nesudvejojęs. Tai buvo nuostabūs svajonių laikai, kuomet visas pasaulis buvo pilnas iššūkių, netikėtumų, galimybių ir kitų puikių dalykų, vėliau kažkur išnykusių. Kaip naktis, kuomet jie abu, apgirtę nuo gyvenimo, nakties ir alaus, stovėjo Emo balkone ir rūkė paskutines cigaretes iš savo pirmojo pakelio.

Tuomet Voras jautėsi iš tiesų laimingas. Jis pakėlė akis į dangų ir matė ten tobulą vasaros nakties dangų, nusagstytą didžiulėmis žvaigždėmis. Tai jam tapo simboliu, įkūnijančiu vasarą. Kai įtraukė į plaučius dar vieną gurkšnį dūmų, šie jam tapo laisvės simboliu. Tuomet pasisuko į draugą, stovintį šalia ir prisideginėjantį cigaretę – besišypsantis Emilijaus veidas, tuomet švystelėjęs tamsoje lygiai taip, kaip ką tik Voro pamatytame dežavu, tapo jam laimės ir džiaugsmo simboliu, išnirusiu pačiu netinkamiausiu laiku, koks tik galėjo pasitaikyti.

Bet visa tai buvo pernelyg seniai – juk visa tai išnyko, liko tik purvina realybė, jis, revolveris ir užsakymas. Atsidusęs Voras suspaudė kišenėje ginklo rankeną – tai visada suteikdavo jam ramybės – ir nuslinko laiptų pusėn.

Netrukus išgirdo trinktelint laukujes duris. Tačiau, nors ir kaip keistai tai skambėtų, jis be galo nemėgo netikėtai gąsdinti aukas tamsoje, todėl kantriai laukė, kol muselė įjungs šviesą ir  galutinai įropos į tinklą.

Tokie momentai buvo kažkuo nepaprasti. Veikiausiai jaudulys, panašus į tą, kurį jaučia aktorius prieš išeidamas į sceną, buvo viena iš maloniausių Voro darbo akimirkų. Šviesos jo scenoje netrukus plykstelėjo ir jis ėmė leistis žemyn.