O už lango ir mano širdyje jau šėlo pūga

Tą nykią Valentino dienos popietę visas prislėgtas ir nusikamavęs myniau Senamiesčio gatvėmis ir skersgatviais. Snaigės viena po kitos krito ant kaštoninių plaukų, kuriuos taršė įsisiautėjęs vėjas. Dangų juosę švininiai debesys tarytum veidrodis atspindėjo mano liūdną ir nuo nerimo pilkšvą veidą. Jaučiausi sutrikęs, pasiklydęs savyje. Nebenorėjau gyventi. Mane su šiuo žiaurumo kupinu pasauliu siejo vienintelis žmogus – Ana. Ji buvo kaip oras ir vanduo, palaikantis mano gyvybę. Be jos nuostabios šypsenos neįsivaizdavau nė vieno ryto, be aistra degančio žvilgsnio – nė sekundės. O dabar... Nebėra nieko. Visa meilė išgaravo tiesiog akimirksniu, kai šįryt beieškodamas kūrinio fortepijonui kitame bibliotekos gale pamačiau Čarlį ir Aną apsikabinusius. Jos išdavystė mane sugniuždė ir lyg perkūnas iš giedro dangaus smogė tiesiai į paširdžius. Jaučiau kaip viskas slysta man iš rankų, po kojomis atsiveria žemė ir aš stoviu prie bedugnės krašto paskendęs nežinioje. Aplink nieko negirdėjau, viskas buvo nutolę šimto kilometrų spinduliu. Kūną krėtė šiurpas, aš visas virpėjau kaip epušės lapelis. Stovėjau vidury bibliotekos praradęs kalbos dovaną ir tarsi įkastas į žemę. Vis dar nenorėdamas pripažinti to, ką išvydo mano akys, priverčiau kojas paklusti nurodymui „eik“ ir su didžiuliu trenksmu nėriau pro bibliotekos duris į lauką... Pagaliau supratau kas aš toks esu. Aš – įsimylėjęs romantikas, paskendęs mintyse ir apmąstymuose, gyvenantis savo susikurtų iliuzijų pasaulyje ir žinoma kvailys! Tikėjau, kad meilė niekada neblėsta, meilė amžina…
Ramiu žingsniu bridau per sniego kilimą, pradanginusį kelią namo. Žvarbus speigas baigė paversti mano ašarų pritvinkusias akis į apledėjusį stiklą. Daug galvojau, net nežinojau ką dėl viso šito reikėtų kaltinti. Ar patį save, kad esu melancholikas ar kitus. Mintyse uždavinėjau beprasmius klausimus: kodėl?, kodėl būtent per Valentino dieną? Rankoje dar stipriau suspaudžiau raudoną rožę, kuri buvi skirta Anai. Rožės dygliai susmigo man į delną. Skausmas vėrė visą ranką ir plėšte plėšė odą, bet buvo per daug šalta, kad pajausčiau ką nors daugiau nei silpną gėlimą. Kraujo lašai tiško ant apsnigto tako, palikdami ryškiai raudonas dėmes, bet man tai mažiausiai rūpėjo. Sulig kiekvienu žingsniu, giliai smingančiu į žemę ir paliekančiu baltas pėdas, jaučiausi vis labiau išsekęs, išsiilgęs šilumos. Norėjau tikėti, kad visa ši tragiška diena tik blogas sapnas, tačiau įsižnybęs sau į ranką suvokiau, kad viskas neišgalvota, viskas per daug tikroviška ir vėl pažiūrėjau į krauju srūvantį delną… Taip mane paskendusį lengva ironija nuspalvintame pasaulyje prablaškydavo juodvarnių krankimas, kuris primindavo apie į dulkeles virtusią meilę...
Perėjau dar kelias trumpas gatveles ir pasukau į kairę. Stovėjau prie keturaukščio namo, kuriame gyvenome mudu su Ana. Lėtai lipau apskilinėjusiais laiptas, sustabarėjusį žvilgsnį it magnetas prie savižudybės traukė kiekvienas aštresnis daiktas ar kampas. Atrodo greitai, čia ir dabar. Niekas net nepastebės. Bet vis susitvardydavau ir kopiau aukštyn. Veltui knisausi palto kišenėje, ieškodamas raktų. Pasirodo durys buvo nerakintos. Atsargiai klestelėjau durų rankeną ir įėjau. Namie nebuvo nė gyvos dvasios. Tikriausiai per žioplumą vėl ryte neužrakinau durų. Pakabinęs paltą ant pakabos ir susitvarstęs stipriai kraujuojančią ranką atsisėdau į krėslą priešais židinį. Išgėriau sklidiną taurę raudono vyno, bet geriau nepasijutau. Tada pasiėmiau ant židinio atbrailos gulėjusį natų segtuvą ir nuėjau į didįjį kambarį, kurio viduryje stovėjo juodas fortepijonas, o ant jo – puikavosi Anos smuikas. Patamsėjusios ąžuolinės grindys, kampe stovinti drabužių spinta, baltažiedė orchidėja ir ant sienų kabantys paveikslai suteikė šiek tiek gyvybės, jaukumo. Šviesa į kambarį patekdavo pro vienintelį, bet didžiulį langą ir to užtekdavo, kad galėčiau groti.
Su begaliniu ramumu iš spintos išsitraukiau juodą koncertinį kostiumą. Apsivilkau baltus marškinius, apsimoviau kantu sulygintas kelnes, užsirišau lakuotų batų raištelius ir apsirengiau velvetinį fraką. Jaučiau, kad grosiu paskutinį savo gyvenime kūrinį. Ant fortepijono pasistačiau trišakę žvakidę, kad būtų nors truputį šviesiau, nes už lango jau temo, siautė pūga. Mano širdį draskė jausmai, kaip tas pūgos sukeltas, medžius laužantis vėjas, galvoje sukosi ramybės neduodančios mintys, tarytum atkartodamos lengvutes, ore besiplaikstančias snaiges. Savyje jaučiau kažkokią juodą tylą, kuri ne baugino, bet kaip bebūtų keista – šildė. Ir vėl pasimečiau savyje. Visada turėjau daugiau klausimų nei atsakymų. Bet dabar visiškai neturėjau noro pasinerti į logikos pasaulį…
Mano ilgi pirštai slydinėjo baltais klavišais visiškai ne pagal penklinėje užrašytą lyrinę melodiją. Galiausiai nebe tie akordai, šlubuojantis ritmas, diezų ir bemolių sąskambis rodė, kad mano valandos jau suskaičiuotos. Paskubomis brūkštelėjau ant popieriaus skiautelės keletą atsisveikinimo žodžių ir prispaudęs raštelį smuiko stryku – žengiau prie lango. Pakėliau sklendę ir langas plačiai atsilapojo. Į veidą pliūpstelėjo žvarbaus vėjo gūsis, savo galia sugebėjęs užgesinti žvakes. Kambarys paskendo visiškoje tamsoje, šviesą skleidė tik gatvėje esantys naktiniai žibintai. Juodomis gėlėmis siuvinėtos užuolaidos plakė man veidą. Dar kartą pažvelgiau į tas lengvutes snaiges. Jos sukosi taip, lyg šokdamos mirties valsą. Kartu su jomis ir aš sukausi to šokio ritmu, nusivylimo kupina širdimi. Viduje jaučiau neapsakomą lengvumą. Buvau kupinas ryžto, galutinai apsisprendžiau. Bet staiga… Į kambarį įėjo ji – Ana. Atsigrežęs išvydau tą užburiantį vaizdą: sveiką protą suvedžiojantis gyvatės liemuo, kurį dar labiau pabrėžė juoda suknelė, juodi kaip derva vėjyje besiplaikstantys plaukai, į priekį ištiestas baltas virpantis delnas, vyšnių raudonumo lūpos ir žudantis mėlyno plieno žvilgsnis… Nors buvo žiema, bet ir per atstumą sugebėjau pajusti jos kūno skleidžiamą šilumą. Tas dieviškas grožis kažkokiais stebuklingais kerais suparalyžavo mano mintis. Nebežinojau ką jai jaučiu: ar meilę, ar neapykantą… Ji prašė ir maldavo manęs, kad nebaigčiau savo gyvenimo šitaip, bet aš buvau per daug prislėgtas ir sugniuždytas. Nesuvokiau ką veikiu šiame pasaulyje. Mano kredo visada buvo: „gyvenk taip, kad ne tu, o pasaulis verktų dėl tavęs“, tačiau tas visas mano pasaulis ir yra Ana. Stovėjau prie lango ir pats prieštaravau sau – verkiau dėl pasaulio. Nebegalėjau daugiau ištverti… Iš žemių gilumos pakilęs šalto vėjo gūsis, pasodino mane ant juodojo erelio sparnų... Skridau toli toli, skrosdamas mėnesienos apšviestą dangų… Pagaliau… Su šiuo žiaurumo kupinu pasauliu manęs niekas nebesieja. Baigėsi šis pragaru virtęs gyvenimas, kurį tokiu pavertė nekalta meilė Anai… Dabar aš laisvas ir laimingas. Nieko daugiau nebepamenu, tik protą suparalyžavusį užburiantį reginį: gyvatės liemenį išryškinančią juodą suknelę, vėjyje besiplaikstančius dervos juodumo plaukus, mėlyno plieno žvilgsnį, į priekį ištiestą baltą virpantį delną ir vyšnių raudonumo lūpas, sakančias: „Adrijau, neišeik“…