Nuo liepos pirmosios mokytojui atostogos. Miestelio berneliai šiokiadieniais užimti, o jis laisvo laiko turi į valias. Išsimiegojęs, pailsėjęs jis eina prie upės. Maudosi, žvejoja arba su meškere ant peties, kibirėliu rankoje ir knyga po pažastim vaikšto paupiu, ieškodamas tinkamos vietos žvejybai. Kad ir nepagauna nieko, nenusimena. Pasitiesęs ant pievos anklodę, išsirengęs deginasi saulėje, skaito, snūduriuoja, o vakare susitikęs su bernais, pramogauja. Su jais visada randa, kaip pasilinksminti.
Vieną sekmadienio rytą, atėjęs prie upės ir minutėlę pasvarstęs, nusprendė pasukti į kitą tilto pusę. Šiaip jis mėgo žvejoti po dešinėj. Toje tilto pusėje upė platesnė ir gilesnė, išsiraizgiusi paslaptingais vingiais, apaugusi vaizdingais krūmais. Čia visada galima rasti ir malonų pavėsį ir saulėtą aikštelę. Tačiau čia daug kur buvo jo išvaikščiota. Reikia kartą pabandyt ir kitoje pusėje. Paėjęs galiuką takučiu pagal upę, jis priėjo vingį, net tirštai apaugusį alksnių krūmais. Prie vieno krašto žvyruotu dugnu vanduo bėga skaidrus, permatomas, prie kito - juodas, ramus. Aiškiai matyt, kad vieta gili. Dažnai tokiose vietose tyko grobio lydekos. Gal pabandyt?
Susiradęs tarp krūmų mažą aikštelę, įsitaisė. Anklodę su knyga pasidėjo toliau. Sliekus jaukui ir kibirėlį su vandeniu - čia pat po ranka. Užkabinęs slieką, įmetė meškerę.
Kol plūdė lengvai supavosi ant vandens paviršiaus, jis dairėsi aplinkui. Antroje pusėje krantas visai plikas, be krūmų. Plačioje aikštelėje vešliai sužėlusi pieva lipa į kalną, kur prie didžiulio seno klevo glaudėsi šiaudiniais stogais nedidelė sodybėlė. Mažuose langeliuose atsispindėjo ryto saulės spinduliai, iš pakrypusio kamino į viršų kilo permatomas balzganas dūmelis. Kieme lesinėjo vištos ir, užskridęs ant tvorelės, užgiedojo gaidys.
- Trobelė ant vištos kojelės, - mokytojas rado palyginimą ir nusišypsojo. Tuo pat metu paniro plūdė. Kai jis staigiu judesiu ištraukė meškerę, ant kabliuko spurdėjo sprindžio didumo blizgančiais žvynais raudė. Išlaisvinęs nuo kabliuko, ją įmetė į kibirėlį ir, iš naujo užkabinęs slieką, įmerkė meškerę.
Prieš akis vis tas pats vaizdas tik, aukščiau pakilus saulei, nustojo švytėti langiukai, o klevo vainiko šešėliai užgulė trobelės stogą.
Pro duris išėjo basa mergaitė nešina dviem kibirais skalbinių. Ji nusileido akmeniniais laipteliais į pakalnę ir takeliu per pievą greitai artėjo prie upės, kur bolavo iš dviejų lentų sukalta velėklė. Pastačiusi kibirus ant žemės, pakėlė abi rankas auštyn ir leisdama joms pailsėti, pasiūbavo jas virš galvos.
Tada mokytojas ją ir pažino. „ Juk čia ta pati mergaitė, kurią mačiau pas siuvėją. Tai štai, kur ji gyvena! Tikrai už upės ir toje mažoje ant vištos kojelės trobelėje. Kaip pasakoje! “ - net nusijuokė mokytojas.
Taip pailsėjusi mergaitė pasikaišė sijonėlį, įbrido į vandenį, švariai numazgojo velėklės lentas ir išvertė ant jų skalbinius. Tuščius kibirus išskalavusi pavožė ant pievos ir, įbridusi giliau vandenin, ėmėsi darbo.
- Nieko sau. Visai romantiškas susitikimas, - pralinksmėjo vaikinas, - vienas vienoje, kitas kitoje upės pusėje. Arčiau susitikti neišeis, tačiau pasikalbėti galima. Ir tai neblogai. Labas rytas, - šūktelėjo jis iš krūmų, pro šakas ją stebėdamas.
Išgirdusi vyro balsą, ji truktelėjo žemyn sijonėlį ir atsisuko. Pažinusi mokytoją, krūptelėjo.
- Labas, - atsakė nustebusi.
- Ar neišgąsdinau?
- Niekis. O ką jūs čia veikiate?
- O ką daugiau veikti prie upės tokiu metu? Žvejoju, - atsakė ir atsiprašė, - jei išgąsdinau, atleiskit. Nenorėjau.
- Taip anksti? Ir kaip gi jums sekasi?
-Pradžiai jau turiu, bet toliau nežinau kaip bus. Su savo skalbiniais man visą žuvį nubaidysit. Teks tur būt iš čia kraustytis ir paieškot kitos vietos.
- Neskubėkit. Aš neketinu čia ilgai užsibūti, tuojau išeisiu. Ilgai netrukdysiu, - daugiau nesileisdama į kalbas ji ėmėsi darbo.
Tuo pat metu vaikinui vėl pasisekė. Užkibo kokia tai neatsargi žuvelė panardindama plūdę. Jis labai nudžiugo, bet, kai ištraukė meškerę, pasirodė, kad nieko verta, per pus mažesnė už raudę, kuoja.
- Ne koks laimikis, tokia žuvis tik katei, - apžiūrinėjo. - Ei, mergužėle! - staiga pašaukė.
- Ką? - pakėlė ji galvą.
- Ar turi katę?
- Žinoma.
- Štai, sugavau žuvį, bus tavo katei. Ar nori?
- Būtų gerai.
- Kaip atrodo? Ar permesiu aš ją per upę?
- Tai jau nežinau. Meskit kuo toliau į pievą, aš ten ją susirasiu, - mergaitė išlipo į krantą. Žuvelė nukrito ir suspurdėjo visai prie jos kojų. Įmetusi žuvį į kibirą su vandeniu, įbrido atgal į upę.
-Ačiū, - padėkojo, - ne tokia jau prasta, net gaila atiduot katei. Geriau jau aš pati ją išsikepsiu.
- Tikrai? Tokią mažutę?
- Kad ir mažutė - vistiek žuvis. Seniai bevalgiau.
- Mėgstat žuvį?
- Labai. Kai tėtė buvo gyvas, dažnai pagaudavo. Čia žuvingos vietos.
- Aha. Girdėjau aš apie tavo nelaimę. Užjaučiu. O pasirodo, kad čia iš tikrųjų yra žuvies, - nenorėdamas daugiau jos graudinti prisiminimais, pakeitė kalbą. - Štai ir vėl užkibo. Šį kartą ir visai nebloga. Tu tik pažiūrėk!
- Pasirodo, kad ne taip labai aš trukdau. Žuvis vis tiek kimba.
- Gal geriau padarom šitaip: aną mažutę atiduok katei, o aš tau numesiu tą didesnę. Gaudyk!
Mergaitė ir vėl išlipo į krantą.
- Šitą meskit kaip galima toliau nuo kranto. Didesnės žuvys gudrios. Jei nukris netoli vandens, gali atgal įšokti, net nespėsiu sugaudyti. Kokia didelė raudė! Matai, kokių pasitaiko, - grožėjosi sugavusi žuvį. - Iš tos vienos man bus puikūs pietūs.
Mergaite skalbia, o mokytojas ir toliau žvejoja.
- Štai tau dar viena, jei taip mėgsti, - meta jis didesnių ir mažesnių žuvų. Bronelė vos spėja rinkti. - O už šitą, - meta jis dar vieną ir derasi, - pasakysi man savo vardą.
- Mano vardas Bronė, bet man jau užteks. Tiek nebesuvalgysiu, pasilikit ir sau, - dėkoja ir rankioja žuvį. Mokytojui malonu, kad pradžiugino mergaitę. Koks gražus ir mielas šis rytas! Kokia puiki ir įdomi žūklė!
- Visa diena prieš akis, sau aš dar prisigaudysiu. Čia visai neblogai kimba, o tu valgyk sau į sveikatą, -nuoširdžiai palinkėjo mokytojas.
Baigus darbą, Bronelė susidėjo baltinius į kibirą, kitus persimetė sau per petį, paėmė kibirėlį su laimikiu ir laipteliais užlipo į kiemą.
(B. d.)