Kapas

Kavos puodelis ir cigaretė  užveda sąmonę dar vienai dienai,  prota pastato ant briaunos. Cha, cha, cha: dar viena diena minčių tašymui. Simbolių orkestras gula ant popieriaus bangomis dažniais, melodija, žodžiais. Persipina su lietaus paliktais pėdsakais po vakarykštės dienos ir netrugdo, gaivina.

Nes naktis ir lyja, ir visa taip susivarto, kad galėtum gyventi, galėtum pabusti ir kurti ir keiktis, myleti, papuošti Visatą gelėmis, padegti fakelus ir nušviesti Saturna, Venera, Mėnulį, nukabinti Saulę ir apšviesti šmėklas, sušokti su jomis Vito šokį. Susikibę rankom su tąja, kuri nesuvokiama, nepasiekiama iš dabar.

Tu Mirtis?

Atsisveikink su  vakar, su senais draugais, kurių keliai vingiuoja i kitą prerijų pusę. Jie nuėjo, o tu,  pasisukęs ant kairės kojos, žingsniuoji savo ratu, apėjęs grįžti į savo irštvą, pasišviesdamas žvake lauki, kol suima miegas, kol kaimynai liaujasi kasti žemes tau po langu, kol keiksmažodžiai iš balkono priešais nutyla... Tu nematai. Nebent, pasistiebęs žemių krūvas ir melsvai nutviekstus griuvėsius ir du sarginius šunis.

„Kokią istorija mes papasakosim  jiems, kai tavęs nebebus, klausia upės dvasios badautoją“, jam snūduriuojant. Su vėjeliu į kambarį įsismelkdamos, virpindamos voratinklius, atsilupinėjusių dažų likučius, leidžiasi jos ant miegančio kūno, ant krūtinės gulasi, spausdamos švelniai, apkabindamos.

Jis mato: griežantį smuiku Rie pasakojantį žiūrovams Šechrezados siužetą, Protėvio dvasią ant suolelio rymančią, lyg laukiančią klausimo, pasirengusią atsakyti į TĄ klausimą:
„Kaip ten, tėve? Kas manęs laukia? “ „Viskas tas pat viskas taip pat„

Išeini, į akis tvieskia saulė. Kava, cigaretės, cukrumi užkištas skrandis, smalsūs pensininkai. Alkis, vandens tėkmėje žuvys. Toli kitas gyvenimas, kitas buvimas, kita galimybė. Ant suolelio senutė verkia: Oi, vaikeli, vakar toks dusulys suėmė ir niekaip telefono negalėjau pasiekti...

Apsuki ratą...