kažkas

Ėjo metai, o aš sėdėjau ir nieko nerašiau, nors minčių galvoje knibždėte knibždėjo. Ėjo metai, ir aš pasenau be laikrodžio dūžių alėjoj. Nežinau kodėl, bet ranka nesiekė plunksnos ir popieriaus lapuko. Galbūt aš rašiau tik sau, tik mintyse taip tyliai ir prasmingai. Mano kūryba nėra gausi, gal net šiek tiek skurdoka ar menka. Taip...
Giliai atsidūsta žmogus ir toliau mąsto apie savo nugyventą gyvenimą. Sunku rašyti, kai nesupranta jo aplinkiniai. Tik įsivaizduokit: išeini į gatvę, o ten tave visi pirštais bado ir negana to plunksnakočiu vadina.
Naivu. Naivu. Kaip viskas čia netobula ir paprasta. Ir tie už lango krapnojantys lašai atrodo tokie nusibodę. Įdomus tas gyvenimas, rodos, nori suvokti, bet ir vėl kažkokią monotoniją pajunti širdyje. Kvailas tas gyvenimas tik kvailių jam nereikia, kurie vis beldžiasi į protingas duris ir alkstančiu žvilgsniu pinigų prašo. Taip...
Pagalvoja žmogus. Toliau žibsinti žvakės liepsnelė meta jo niūrų šešėlį ant juodo verkiančio lango. Jis ilgai dar kažką mintija parimęs ant stalo, žiūri į tolumoje besidriekiantį užmigusį šlapią mišką.
Koks sudėtingas ir beprasmis nugyventas mano gyvenimas, kiek būta jame nusivylimų karčių ir svajonių, keliančių į padanges. Prisiminimai ... apie mamą, šunį, mylimą... Kiek daug jau visko išgyvenau, kiek daug pasaulyje mačiau. Kai gera ir kai bloga, aš šypsaus, nors ašaros širdy tik rieda. Negi aš veidmainis??? Taip...
Žmogaus mintys vis giliau ir giliau skverbiasi ten, į jo gelmes. Staiga užgęsta švieselė, šešėlis susilieja su šlapios nakties skleidžiama tamsa.
Rašytojas atsistoja dar kiek palaukęs kažko ima ieškoti. Atsisėda prie stalo, pasideda vos vos šviečiančią žvakę, paima plunksną ir pagaliau parašo, tiek metų nerašęs, pirmus žodžius ant popieriaus:
Plunksnakotis! Cha cha cha...