Gyvenimas

Vis blykčiojo, šmėkščiojo... ir taip erzino, kad norėjosi iškulti su visais šlykščiais batais ir apdriskusiais džinsais.

Gaudau orą, iš savos erdvės plyšelio ir nuolat apie tą patį:
   
  -  Kaip? Greičiau ten grįžti. Greičiau.

Galva svaigsta, dreba kojos, rankos seniai nebeklauso smegenų paliepimų ir braižo nesuprantamas kardiogramas.

  -  Taip lėtai, lyg senelis eina per veidrodinį kalną.

Taip jis tave mato, tu jo - ne. Tu jo lauki, o jis tavęs - ne. Laukia tik kada ateis pavasaris ir vėl ištirps šviesa, kad nereiktų slėptis už sidabro sluoksnio.

  -  Aprašyti, kaip mėgstate leisti laisvalaikį.

  -  Jo. Lyg mes ji dar turėtumėm...

  -  Man nusispjaut ką tu turi, o ko ne Edgarai!

Ir vėl lieka tik dailus lagaminas su spyna prie durų. Taip. Jis laukia. Laukiu ir aš. Žvygauja plėšomas į gabalus oras, o jo skeveldros atsimuša nuo mano sąmonės. Ir vėl apdrąsko aštrias kraštais.

  -  Jau pamiršai? Duok čia... greičiau, laiko neturiu.

  -  Ko tu nuolat kabinėjies... gaila ar ką?

  -  Ei, gi ji ne su žmonėmis, o tik su Dievais kalbasi.

Jau viskas, daugiau laukti nebereikės. Tai paskutinis išvargusio lyg vaikas aparato šauksmas. Grįžau. Pagaliau galėsiu išryti dar vieną dozę gyvenimo. Dar kartą patirti tą nuostąbų svaigulį. Pasivaikščioti po žalias pievas ir išgerti visus vasaros malonumus vienu mauku.

Užsiveria kambario durys. Ir jaučiu kaip užplūsta pats geriausias jausmas. Gyvenimas.