Ten už upės

Miestelyje už upės - mažas namelis. Nuo kitų pastatų skiriasi tik tuo, kad prie jo, iki pat upės vingio nusidriekia žymiai didesnis nė kitų - pievos rėžis. Visai pakankamas vienai ožkai išganyti.
Namukas dviejų galiukų, dar gi su priemene, bet toks mažas, kad su visa priemene tilptų į normalaus namo vieną galą. Langeliai nedideli. Tie, kurie į gatvės pusę, dar šiek tiek panašesni, o jau į upės - tai nedidesni už gero vyro kumštį. Kiemas nedidukas: vienoje jo pusėje namukas, kitoje- malkinė ir tvartelis ožkai, nuo gatvės pusės neaukšta tvorele aptvertas. Ant tvartuko pakelta palėpė šienui ir vantoms bei vaistažolių šluotelėms džiovinti. Kiek atokiau augo šimtametis klevas jau išpuvusiu viduriu, nors vis dar žaliuoja. Nuo senatvės pasviręs į upės pusę klevas, kad ir nulūš kada, pavojaus nėra. Nuvirs pakalnėn, o dabar tegu sau žaliuoja. Kai visai sutrūnys - bus nemažai malkų.
Sodybėlė  aukštai ant kalniuko, o gyvena čia ir keturias dukras augina stogdengys Banaitis. Jie abu su žmona glaudžiasi tame galiuke, kur į gatvės pusę, o tame, kur į upę - vos talpinasi visos keturios mergaitės.
Kai suaugo vyresnės seserys, viena po kitos ištekėjo ir liko tik jauniausioji, tai jai vienai vietos liko visai užtektinai. Jai dar per anksti galvot apie „ženatvę“, juk viso labo tik šešiolika. Paauglė ir tiek. Seserys išėjo daug vyresnės ir visos už ūkininkaičių.
Čia jau miestelyje moterėlėms tikras galvosūkis:
„ Kaip čia galėjo būti? Biednos mergelės ir visos taip gerai ištekėjo. Apie jokias pasogas negalėjo būti nė kalbos. Nepasakysi, kad būtų padorius kraičius susikrovusios, o gavo tokius gerus vyrus ir šiandien ūkiuose jau gaspadinės. Čia, tikriausiai, neapsiėjo be motinos pagalbos. Ne veltui per vasarą pamiškėm po pievas braido, visokių žolelių prisirinkusi džiovina. Žino, matyt, iš kokių reikia išvirti nuovirą, kad priviliot dukterims gerus vyrus“.
Kai už kurio laiko vienas paskui kitą pasimirė abu tėvai, tai reikalas buvo prisimintas iš naujo: „Aha. Dabar ir pamatysim, kokį vyrą be motinos pagalbos gaus pati jauniausioji. Toms vyresnėms pavyko - motina dar buvo gyva, na, o šitai gali ir nepasisekti.
Kaip likusi viena be tėvų gyvens toliau Bronelė, susirūpino ir seserys. Kai buvo gyvi tėvai, joms buvo ramu. Kad ir ne  „raškažyje“ gyveno mergaitė prie tėvų, bet buvo, kas ja rūpinosi, globojo. Dabar, kai liko viena ir dar tokia jauna, reikia kaip nors padėti sesei atsistoti ant kojų.
  Vieną sekmadienį po pamaldų visos seserys su savo vyrais ir susirinko į tėvų bakūžę prie upės pas Bronelę, pasitart, kaip padėt gyvent jauniausiai.
- Gal leist mokintis siūti? – buvo pirmas pasiūlymas.
- Na, nežinau, - nenorėjo sutikti vyriausioji Anė, - dabar tiek daug tų siuvėjų, kad greit nebus ką siūti. Nė pavalgymui  neužsidirbs.
- Tai gal pas audėją, - pasiūlė kita. - Dabar audimas labai madoje. Išmoktų gražaiai austi visokius raštus. Austų rankšluosčius, staltieses, lovatieses. Antai Binkių Onelė taip gražiai audžia ir darbo kiek daug turi. Iš staklių neišlipa. Ar negalėtų pas ją ir mūsų Bronelė pasimokyti?
- Aš tai nenorėčiau nei siūti, nei austi, - nedrąsiai įsiterpė Bronelė. - Jau gal geriau tarnaut pas ūkininkus. Taip ir užsidirbčiau.
- Ar bent įsivaizduoji, kaip tai sunku? Gal galvoji, kad tarnaut bus taip kaip pas mamą ir tėtį buvo? Pagaliau, kokia gi iš tavęs samdinė? Nei merga, nei pusmergė. Nebent karvėms ganyt. Daugiau niekam tavęs nesamdys. Mokykis kokio nors amato, mergele. Kol dar galim, visi padėsim, - protino sesuo Pranutė.
- O aš vakar skelbimą skaičiau, prašneko viduriniosios sesers vyras. - Pieninės patalpose pradedami šešių mėnesių kursai dirbti pieno punkto vedėja. Gal, sakau, čia reikėtų pabandyti?
- Ir aš tokį skelbimą skaičiau, - prisiminė vyresniosios sesers vyras.  - Reikia užsirašyt iki rugpjūčio pirmos dienos. Su savim reikia turėti mokyklos baigimo pažymėjimą, pasą arba gimimo liudijimą ir viskas. Gal iš tikrųjų tiktų mūsų Bronelei?
- Ir aš taip sakau, - pritarė kitas vyras, - neilgai, tik šeši mėnesiai. Pasimokytų, išlaikytų egzaminus, gautų pažymėjimą, o pasitaikius progai, gal ir darbą gaus. Jei jau skelbia kursus, tai matyt reikia tokių žmonių. Rašo, kad pas pienininką galima viską smulkiau sužinot.
- Kažin, kiek visa tai kainuotų? - suabejojo vyresnioji. - Gal labai brangu? Gal geriau iš karto tartis su siuvėja arba audėja?
- Kiek bekainuotų - susidėsim, - nesutiko vyras su žmona. - Pas siuvėją visada suspės, o čia gali ir nebūti kitos tokios progos. Čia būtų vis šioks toks mokslas, gal net geriau už amatą, lyg ir valdiška tarnyba. Šiandien pat galima užeiti pas pienininką ir viską sužinot.
- Kai gaus pažymėjimą, galės dar ir siuvimo pasimokyt. Laiko yra. Tegu ir neturės daug darbo, bet nors sau mokės pasisiūti. Tai padės gyvenime, o gautas pažymėjimas galės ir palaukti, valgyt neprašo, - samprotavo Kastutė.
- Tai, kažin ar priims, kai tokia jauna?
- Kada gi mokintis, jeigu ne jaunam? Pats metas. Viską nutarsim, kai pasikalbėsim su pienininku. Manau daug atsiras norinčių. Tai kaip, Bronele, ar eisi į kursus, jei priims? Ar lankysi? - buvo atsiklausta ir jos nuomonės.
- Jei ne tarnaut, tai reikia kur nors dėtis, - nelabai linksmai atsakė Bronelė.
  Dar kiek pasišnekėję, pasitarę visi išvažiavo, o likusi viena Bronelė, tuojau ėmė ieškot mokyklos pažymėjimo. Jau nemažai laiko praėjo, net nebeprisimena, ar į stalčių ar į etažerę buvo jį padėjusi.
Nuo rugsėjo pirmosios Bronelė išėjo į kursus.