Būti ar nebūti? Ar tai klausimas?

Būti ar nebūti? Ar tai klausimas?
(Po Klaipėdos dramos teatro premjeros,, Mano Hamletas“ 2008 m. spalis)

Gruzijoje karas. Mes sėdime vėlų vakarą kultūrų komunikacijų namuose ir žiūrime Č. Abuladzės,, Atgailą“. Lauke lyja. Kinas po atviru dangumi virto kinu po atvira širdimi.
Tuo metu Klaipėdoje gruzinų režisierius B. Kupreišvilis su V. Paukšte ir keturiais jaunaisiais aktoriais repetuoja savąjį,, Hamletą“.
Gal todėl į premjerą Menų fakulteto salėje ėjau su virpančia širdimi. Nešiausi ypatingus lūkesčius - pabūti šalia to, kas globalu kaip tautos išlikimas, Europos sveikas protas ir apsisprendimas dėl savųjų vertybių gynybos, ir tuo pačiu išgyventi drauge su aktoriais ir režisieriumi asmeninę žmogaus dramą. Dramą liūdniausio europiečio - Danijos princo Hamleto, Klaipėdos teatro princo V. Paukštės,,, Pirštų teatro“ princo B. Kupreišvilio. Ir tuo pačiu savo asmeninę dramą -  princo S. S..
Nesuprantu kodėl, bet po premjeros jaučiausi tik  kaip po gero mokyklinio spektaklio. Nors plojau su visa pilnutėle sale, solidarumo už laisvę ir kuriantį žmogų vardan. Gal tas tiesmukas kvietimas gyventi, džiaugtis kiekvienu savo gyvenimo vaidmeniu pabaigoje supaprastino tikrojo teatro galimybes kalbėti metaforiškai. Nors būtent spektaklio pradžia buvo labai ekleziastiška. Sėdėjau pirmoje eilėje, per vidurį. Scenoje stovintis nuo laiko patamsėjęs veidrodis atspindėjo pakrypusias žiūrovų eiles, pasikeitusius pažįstamų veidus. Prasidėjus spektakliui, į akis užspigino septyni prožektoriai iš scenos gilumos, apšviesdami į salę šliaužiančius tirštus dūmus. Tai buvo puiki, jutimiškai į Danijos viršlaikinį laiką bei Gruzijos karo dūmus, panardinanti pradžia. 
Pasirodė V. Paukštė su šlepetėmis ir klouno raudona nosimi, alkūnėmis pasirėmęs į daugiafunkcionalią medinę komodą, kurios stalčiuose dingdavo lėlės, kartais stalčiai pavirsdavo karstais, įrėminančiais skurdžią žmogaus egzistenciją Danijos karalystėje. Porą kartų V. Paukštė-Hamletas priartėjo prie kitokio personažo nei yra pats V. Paukštė. Kai subadė plonu virbalu Ofelijos tėvą, puikiai žinodamas, kas slepiasi stalčiuje, tuo metu pavirtusiame užuolaidomis. Keistas džiūgavimas žudant buvo trumpam apėmęs jo didenybę princą. Ar kai aktoriaus delnas švelniai glamonėjo Ofelijos jaunystės įsikūnijimą lėlėje. Tokių savaip perkeistų kraštutinumų, šekspyriškos dinamikos, atveriančios Hamleto skaudžias patirtis, įtikinančios autentikos, spektaklyje man labai trūko. Kalbėjo senas Hamletas žodžius, kurie nukrisdavo kaip žėrinčios dulkės iš viršaus ant scenos grindų ir likdavo tik popieriukai dingus šviesai.
Man pritrūko jungčių tarp sakomo teksto ir raudonos nosies. Tai tarsi eskizas, galimybė gilintis toliau, suliejant parodijos ir egzistencinės dramos žanrus. Muzika, senas lagaminas, nosis, styrantys balti plaukai, pagaliau aktoriaus scenos partneriai - ryškios lėlės bei pabaigoje šešėlių teatras kvietė žaisti laisvai, improvizuoti, palikti visa tai, ką žinome apie V. Paukštę kaip dramatiško plano aktorių, gal net kiek labiau pamylėti Ofelijos liguistą pavidalą, labiau leistis nešamam klausimo nei atsakymo.
Gal tikėjausi vilties apie kitokią senatvę  – nepiktą, nepriklausomą, galinčią mesti iššūkį pačiai sau. Esu girdėjusi sakant pagyvenusius aktorius, jog suvaidinti Hamleto, deja, jau nebepavyks. Praėjo laikas. Ir štai mes matome, - Hamletas gali būti nepriklausomas nuo savo amžiaus, bet  pamatyti toks nepriklausomybės, apčiuopti ją savo trumparegiškomis akimis nesugebėjau. Mačiau pavargusį kūną, girdėjau pavargusį, kartais neaiškiai girdimą balsą, kuris tarsi aidas tuščiame ąsotyje atliepė Šekspyro veiksmingą dramaturgiją.
Teatleidžia man gruzinų tauta, kuriai klausimas Būti ar ne būti šiandien turi vieną atsakymą – Būti. Kaip ir mums visiems, liūdniausiems mūsų dienų europiečiams.
Č. Abuladzės Stalinas neranda vietos po mirties. Jį nuolat iškasa aristokratiškos dvasios konditerė, Stalino nužudytų tėvų dukra.
Norėčiau būti Č. Abuladzės konditere. Kepti ažūrinės architektūros nuostabiai gražius tortus ir mėtyti juos visokiems stalinams ir klaudijams į veidus. Norėčiau nepavargti kepti gražiai.
O Č. Abuladzės konditerė man labiau panaši į Hamletą nei aną vakarą mano sutiktasis Menų fakulteto salėje.