*Žiemai skolinu pirštines savas*

Ar žinai, kas atsitinka, kai smuikas pradingsta? Jo stygose muzikos garsai numiršta. O gal žinai, kas atsitinka, jei smuiko viena styga pradingsta? Jam dar viena kojytė išdygsta. Jei juo groja ne tyra siela, gal dabar žinai, kas jam būna? Jis tampa žalias, ir ropoja. Tampa vabalu piktu. Tokiu dideliu, žaliu. Bet jei kely sutinka plaštakę, iš meilės tampa didingu drugeliu. Skrenda tada jis po padanges, kyla į dausas, į dangų:).. Kyla lik saulės rytmetinės žaros, kyla ir pasiverčia feniksu puošniuoju. Jo raudonos plunksnos žėri vėjyj. O krikštolo širdis atvira, naujai muzikai, naujiems toliams. Kai pasiekia jis beribes ozono sluoksnio skyles, pabyra jis, kaip prisiminimai. Įsisupa į vaikų širdeles. Tampa talentu lemtingu ir rankos mostu tuo galingu.

Mielas vaike, ar žinai, kur tie plėšrūs vabalai? Kur mūs kirminus naikina, ėda krūmus ir vainikus. Gal žinai ir tą, kurs į bučinius įninka? Tampa didžiu saldėsiu ir kaip vata, ta cukraus, jis prilimpa. Gal prisimeni tą dėdę, kurs ant ūsų saulę bėrė? Gal prisimeni giles ir tas pieniškas grietinėles? Gal žinai, kur bus vaikystė? Kur ji nakvos? Kur gyvens?

Ponas mėnuli, ir brangi saule, ar Jūs žinot, kur mano fėja? Kur monetas, tas kiniškas, man davinėja. Kur ta Džeko didelė pupa? Kur pas milžinus ji ten auga. Ant debesų Kairiosios gatvės ir ketvirtosios sankryžos plačios. O gal žinot, kur Kentauro žvaigždė pasidėjo? Neatsako nei į žinutes, nei į skambučius...

Ei, Tu, mėlynas krikštolo varpeli. Kada skambtelsi man į namus? Kada žinosiu, kur ledo rožė jau pražydo. Kur juodos vyšnios jau nuvyto. Kur Sakuros šaka liauna, augina gyvybės šaknis. Ei, Tu, Motiejuk, kur Tavo tėvai emigrantai? Kur naktiniai košmarai ir prakaito dievai? Kur tas galingas krepšinio karalius, kur šokinėja Tau ant sapnų patyliukais slaptais?

Ei, paslapties rakte? Ką žadi man ryt, poryt? Ką Tau žada Oleandro žiedas, ir šis žodžių žaismas nakties?

Ei, mintie, Tu, sidabrine. Nepalik manęs pusny. Aš kasuosi kelią per laukymę. Skubėsiu, kol žiema nepranyks:))).