Neskustos morkos ir po butelio dugno storumo akiniais paslėptos akys

Pirmas skyrius

Neskustos morkos ir garų surinktuvo garsas.

Ėjau ruošti mėsos marinato. Lina, mano kambariokė, negalėjo užsiimti mano desperatiškos nuotaikos taisymu, nes flirtavo su kažkokiu simpatijum on – line. Neliko nieko kita, kaip kankintis su ta mėsa.

Mintys lakiojo pirmyn atgal. Šiek tiek pakankino baimė, jog vėl ištiks panikos priepuolis, vėliau pamąsčiau apie vaistus, narkotikus, cigaretes, tada kažkodėl apie neskustas morkas, ir garų surinktuvo garsą. Apskritai, nieko naujo ar ypatingo, tiesiog mėginau susidorot su vištienos krūtinėle gerokai atšipusiu peiliu ir mintimis gerokai atbukusioje galvoje.

Va tada mano pirštai ir ėmė krėsti pokštus. Abu mažyliai ir bevardžiai staiga tapo jautrūs žalios mėsos gličiam švelnumui. Kažkoks pirmą kartą patirtas čiupinėjimo malonumas. Pojūtis, tarsi liestum nuo aistros įkaitusį geidžiamo žmogaus kūną, maišytumeisi ir dalytumeisi. Bet kaip čia tiksliau nupasakojus... Jausmas nebuvo erotinis. Daugiau tiesiog atsidavimas lytėjimo malonumui. Galbūt tos ypatingos akimirkos visiškas išgyvenimas.

Įdomu, ką pasakytų Froidas? Arba eilinis psichoterapeutas. Eilinių psichoterapeutų aš ir neklausyčiau. Nors psichopatologijos dėstytojai galėtų neblogą paskaitą surengti. Atlikt keletą tyrimų. Mano draugai amerikiečiai mėgsta sakyti: whatever. Beprasmiški svarstymai. Šiaip ar taip, mėsa tą vakarą man suteikė paprasto čiupinėjimo malonumo. Nebuvau nei girta, nei prisivarius tablečių ar apsirūkius. Tiesiog.

Ir kai vėliau išsidrėbiau prie kompiuterio ir pradėjau galvoti, tai nebuvo pirmasis toks keistas nuotykis. Paskutiniu metu, gal porą mėnesių sutriko mano percepciniai mechanizmai. Seksas tapo šimtą trilijardų kartų malonesnis, pradėjau kitaip jausti vandenį, kvėpti orą, net savo judesius jausti kitaip.

Kažkurią dieną, pamenu, minėjau Linai, jog eidama gatve pučiant vėjui ir lietaus lašams plakant į veidą labai aiškiai pajutau savo kūno laikinumą protu, juslėmis ir jausmais. Aš labai aiškiai įsivaizdavau kaip lengvai man lūžta kaulai, krenta dantys, kuokštais krenta plaukai, lauk varva akys, lupasi oda ir kitokie panašūs ir supernenormalūs dalykai. Lina pakraipė galvą. Ji nevisiškai linkusi į froidiškas ar kokias kitokias papildomas galvos apkrautybes, tad teko pakeisti temą. Gal šnekėjom apie neskustas morkas, o gal apie garų surinktuvo garsą.

Vis dėlto kažkas keitėsi.

Antras skyrius

Oro uostas ir šūdų pripakuoti lagaminai

Visų pirma grįžom iš Norgės, kur teko praleisti daug vakarų klausant to nelemto garų surinktuvo garso ir šiaip. Visko ten buvo. Ir sekso, ir narkotikų, ir Dievybių paieškų, galų gale morkų kiek ten nuskusta. Iš esmės nėra skirtumo kur skuti morkas ar kur esi pasimetęs – tėvynėj ar Trolių šaly. Tas pats mėšlas, tik žmonės aplink kitokios spalvos plaukais vaikšto. Nesišypso, bet gal gerai, mažiau apsimeta. Mažiau galva skauda nuo to, kad vakar prikalbėjo, jog esi deivė, o ryte net vardo neprisiminė ir dar kažkokius praperstus triusikus paliko. Tėvynėj bent žinai ko tikėtis. Yra mama ir tėtis, knygų lietuvų kalba, o jei pasiseka – dar ir šuo.

Į oro uostą šunų neįleidžia, tad tėvai atvarė vieni. Viskas kaip priklauso – apsikabinimai, bučiniai, kaip mes vieni kitų pasiilgome ir panašios nesąmonės. Aišku, aš nesakau, kad man jie nieko nereiškia, bet tas seilėjimasis... Nežinau net kaip paaiškinti. Jie nėra tie, prie kurių noriu glaustis. Liūdna, kaip pagalvoji. Tokia skylė viduj ir nuolatiniai priekaištai, kodėl esi šalta, kaip Sibiro žemė?

Manau, kad Sibiro žemė savaip turtinga. Kančių kiek ten buvę ar kokio šūdo. Vistiek visi nuolat bėdavojas apie tą Sibirą, tai ir pačiam Sibirui tiek neigiamos energijos neišeina į gerą. Nieko gero ten jau nekada nebebus. Sibiras kaip koks keiksmažodis. Gal čia tik man ir mano supuvusiam viduj.

Pasakau mamai, kad varau į tūliką. Aš visiškai nenoriu myžt, man tik rimtai suspaudė galvą, privalėjau kažkaip apsiramint. Tos pasitikusios šypsenos tokios įpareigojančios, tas lagaminas su krūva nereikalingo šlamšto. Ten pripakuota ne tik daiktų, bet ir sušiktų jausmų.

Linai tai pusę liepė išmest oro uoste dar Norvegijoj. Bandėm aiškintis su darbuotoja, bet norvegams viskas labai paprasta: daiktai – babkės, babkių visada gausi. Jei nedirbsi – valstybė duos, jei dirbsi – tai darbdavys. Žodžiu, nieko tokio, meskit lauk, va, koks gražus konteineris. Ir dar tas žvilgsnis iš po ir taip geltonų ir dar nubalintų plaukų kupetos. Fake šypsena. Na ką, Linai sunkoka buvo su savo paišymo priemonėm ir džinsiukais, bačiukais ir kitokiais sukauptis –ukais atsisveikint. Aš stengiaus susilaikyt, kad neaprėkčiau tos blondinės. Ir taip tvinksėjo makaulė. Tokiais atvejais tiesiog susikoncentruoju į ką nors įdomaus, pavyzdžiui, simpatišką vaikiną, su kuriuo šįvakar norėčiau ką nors nuveikti ar šiaip kažką. Dar einu parūkyt, kartais įkalu tabletę ar kelias.

Padėjau Linai mest, ką ji šiaip ne taip išrankiojo iš to sušikto lagamino ir pasakiau, kad varau parūkyt, nes mane jau baigia užknisti nuovargis, penkiasdešimt milijonų valandų skrydžio laukimas, norvegiškas veblenimas ir panašios nesąmonės. Linai turbūt reikėjo apverkti jos kvapų ir išgyvenimų prisigėrusį konteinerį, todėl ji nieko nepasakė. Patempė lūpą, kaip įprasta.

Išėjau laukan dar kartą įkvėpti norvegiško oro, pasidairyt, gal vis dėlto išvysiu kokį trolį. Bet nieko neįvyko. Ir tas oras neatrodė ypatingas ir trolių nesimatė ir šiaip jaučiaus kaip šūdas. Iš burnos dvokė, pažastys irgi turbūt ne rožėmis kvepėjo, o apie kojas nenoriu nė galvoti. Įsivaizduojant savo veido išraišką greičiau pati panėšėjau į trolį. Tyliai pakikenau iš savo sąmojo ir pagalvojau, gal susirasti kuoką? Eičiau pasiaiškint su ta klioka, kuri vargšei Linai liepė išmest pusę užgyvento turto.

Prisėdau ant suolelio ir išsitraukiau kelnaitėse užslėptą mažutėlaitį ganžos likutį. Atsipučiau, pažvelgiau į laikrodį ir pagalvojau, jog spėsiu susisukt, parūkyt ir dar ką nors panervinti durnais klausimais.

Kol ramiai sau dariau suktinukę, akies kampučiu pastebėjau tokį, ne ką už mane geriau atrodantį, bernioką su kuprinę ant pečių, cigarete dantyse ir kažkokiom tokiom, nu blemba, ko-kiom akim. Akiniai tokio storumo, kaip alaus butelio dugnas. Bet vaikinas kiek sukiojosi, tai profiliu ar truputėlį iš priekio pamatydavau.

Kokios fantastiškos akys. E, pamaniau, vis tiek bus koks nuoboda. Užtenka tų akinių – viskas aišku. Bet neatrodė norvegas. Ir cigaretę rūkė. Ir akį traukė.

Akies krašteliu sekdama, tęsiau savo darbą. Neįsivaizduoju kodėl bet norėjau ir tikėjausi, kad prieis ir pasisiūlys į kompaniją, bet gal nematė, ko pridėjau į suktinę ar šiaip buvo prieš narkotikus. Visko gali būt, kad ir jis pro tuos savo akinius ieškojo trolių, o kažkokia piktūniškai nusiteikusi, besikrapštaliojanti su iš triusikų ištraukta žole merga, jam buvo visiškai nė motais.

Aš parūkiau, man iškart smilkinius atpalaidavo galvą spaudžiančios jėgos ir tiesiog mėgavausi paskutinėmis minutėmis Norvegijoje.

Vaikinas parūkė antrą cigaretę ir nė nepažvelgęs nužirgliojo pro besisukančias duris. Kažkaip mechaniškai bet su tuo pačiu keistu destrukcijos jausmu kūne paklaidžiojau prie keleivių laipinimo vartų ir, susiradusi tinkamą, pamerkiau akį Linai.

Vos lėktuvui atsiplėšus nuo žemės miegas mane išplėšė iš realybės.

Trečias skyrius

Kukulis ir Kristiansando bobos

Aš grįžau. Negyvai užsibučiavau su Kukuliu, kuris visgindamas uodegą, kurios šiaip jau nėra, vos neperlūžo pusiau. Blemba, koks fainas šuo. Nors matėmės prieš penkis mėnesius ant snukio išryškėjo vos trys nauji žili plaukai ir, šaunuolis – nė kiek nepastorėjo. Negaliu pakęst bokserių drimbų, vos pavelkančių lašinius ant nuo svorio sukrypusių kojų.

      Kiek pasivalkiojau po namus, suvalgiau vištos kulšį, nusimečiau rūbus, kurie, gulėdami ant vonios grindų, panėšėjo į išnaras. Maudžiausi ir mąsčiau, kiek laiko prireiks, kol resocializuosiuos Lietuvos visuomenėje. Dienos Norvegijoj bėgo kaip kokia briedžiai – gana greitai bet ne nepastebėtai. Lietuvoj gal lėks kaip stirnos, ką gali žinot. Gal ir gerai, kad grįžau į Marijos žemę: mane iki gyvo kaulo užkniso norvegų lėtumas, bičų bobiškumas ir mergu su kiaušais chebros. Nesu labai tolerantiška, tenka pripažinti, tačiau patikėkite manim, merginos su vakariniais makiažais ir perliukais ausyse tuo pat metu dėvinčios į kojines sukištas gerokai apsibumbulavusias ir nešvarias sportines kelnes, tikrai sugeba prajuokint, kai pamatai tokį vaizdelį pirmą kartą. Aš mačiau ne vieną ir ne du. Mačiau tai dešimt mėnesių ir tai vistiek kaskart kažkaip paveikia. Norvegijoj dažniausiai apsimesdavau, jog nebekreipiu dėmesio, atvirai pasakius, tikrai stengiausi neatkreipti.

Retais atvejais, kai būdavau po gero tūso, krečiama pačio žiauriausio pasaulyje drebatoriumo ir suerzinta lėčiausios kasininkės pasaulyje, šūdinos ir beprotiškai brangios mėsos ar šiaip kokio nors papildomo Norvegijai būdingo neigiamo bruožo, aš instinktyviai palydėdavau minėtasias „stileivas“ įdėmiu žvilgsniu ir pora komentarų. Lietuviškų žinoma. Patikėkit manim, nenorėtumėt užsirauti ant norvegės. Beveik visos sportuojančios, atletiškos, piktos ir su kiaušais. Man rodos, vos Norvegijos ligoninėj gimsta mergaitė, slaugytojas suleidžia jai švirkštą tostesterono, kad palaikytų feministines idėjas, kurios Skandinavijoj veši ir vargo nemato.

Man, pažeidžiamai Rytų Europos mergaitei, kuri išsisukdama iš bėdos mieliau paklapsės slapčia Shell degalinės tualete užriestas blakstienas ir prikąs rausvu blizgesiu pateptas lūpas, Norvegijoj gerokai nesisekė. Visai praradau pasitikėjimą savimi. Puikiai žinau, kad nesu gražuolė,  ypač šeštadienio ankstų rytą, kai net nebeatsimenu iš kur traukiu į šiltą ir jaukią lovą, bet blemba, vyrai, berniukai ar vaikinai niekada nepakalbino pirmi. Jau buvau bepradedanti manyti, kad aš jiems per prasta, ar ką, o pasirodo – merginos čia stiprioji lytis. Po poros mėnesių perpratau, kad Kristiansando gatvėse naktimis nėra pagrindo bijoti tapti kokio girto prievartautojo auka, tačiau daug šansų, kad užsirausi ant norvegaitės. Aš Lietuvoj kokiam asilui užvažiuočiau į makaulę, bet su Norvegijos piliete nedrįsčiau galynėtis.

Taip trenkant plaukus kartu su vandeniu iš galvos tekėjo mano prisiminimai. Nepasakyčiau, kad nostalgiški. Jokie.

Subėgę į vonios dugne įtaisytą skylę tegu aiškinasi su vamzdžiais. Man taip reikia šviežios galvos. Nuo kažko reikia pradėt gyvenimą čia. Nė neįsivaizduoju, ką dabar veiksiu.

Klaikiai norėjau įkrist į kvepiančią patalynę.

Ketvirtas skyrius

Zita ir papų šalis

Atsikėliau be penkių naktį. Išėjau į balkoną parūkyt. Per koją švelniu kailiu brūkštelėjo Kukulis, pauostė nakties orą ir nubidzeno į vidų.

Su tėvų buto balkonu mane sieja love-hate relationship. Čia taip jauku ir fainas vaizdas, bet atrodo, kad vos įžengus tūkstantį milijardą kartų sustiprėja vienatvės jausmas. Regis, tie gniaužtai tampa apčiuopiami, kėsinasi apglėbti ir sulaužyti visą mano esybę. Žiauriai nemėgstu vienatvės.

Būti vienai man įprasta, bet vienišai – žlugdančiai sunku.

Cigaretei smilkstant, pasikrapštau sportinio nertinio kišenėj ir išsitraukiu savo gerokai aplamdytą telefoną. Pakeičiu norvegišką kortelę lietuviška ir palaukusi, kol mobilusis ima veikti, akimis permetu telefonų knygoje įrašytus vardus: Agnė, Arnas, Aurimas, Balys, Darija, Danas... Kas per tėvai, kurie vaikui duoda vardą Danas. Tada aš savo dukrą pavadinsiu Norvege.

Nieko įdomaus. Skambinu Šliundrai (mano senas geras draugas Audrius). Signalas supypsi tris kartus ir išgirstu jo balsą:

    - Miiiiiiiiildaaaaaaa!!!
    - Jou, čia aš. Ką tu?
    - Nieko ypatinga, laukiau kada paskambinsi.
    - Sveikinu. Sulaukei. – Negalėjau nenusišypsoti.
    - Nu gerai, tai tu jau tipo pamiegojai ten, pavalgei ir panašiai? Sakau, gal aš atvarau tavęs ir varom vyno. Vis dar negaliu patikėt, kad grįžai, niekše.
    - Aha, aš irgi, Šliundra tu mano.

Kitame laido gale girdisi sodrus Audriaus juokas. Paklausytumėt jo balso... Jei Šliundra dirbtų kokiam radijuj, tai duodu papą nupjaut, kad nuo jo balso kelnaitės drėktų visoms Lietuvos paauglėms.

Susitariame, kad išlįsiu lauk už kelių minučių. Jis kažkur bastosi po miestą, bet Palangoje viskas arti.

Iš lagamino ištraukiu sauso raudono vyno butelį, įsispiriu į ryškiai mėlynus sporbačius ir patikrinu ar kišenėse viskas, ko reikia: cigaretės, raktai, vyno atidarytuvas, žiebtuvėlis, popieriukai žolei sukti, telefonas... Pasiimu butelį ir pasisuku eiti, bet akimirką padvejojusi grįžtu ir pasirausiu antro. Viską susikraunu į Švedijoj pirktą žiauriai fainą ir patogų krepšį.

Tėvai tikriausiai miega, Kukulis pradeda inkšti, todėl kaip įmanoma greičiau užmaukšlinu jam antsnukį ir išsinešdinu iš buto.

Naktis gaivi ir šviesi. Šviežias oras maloniai pripildo plaučius iki pačių alveolių galiukų, net rūkyti kažkaip nebesinori. Kukulis paženklina suoliuką, ant kurio, kiek pamenu, kiekvieną pirmadienį ir trečiadienį po pietų sėdėdavo ir, tikiuosi tebesėdi, mūsų kaimynė Zita. Įdomi tokia, nieko neprikiši. Panaši į personažę iš Simpsonų, kur rėkauja nesąmones ir mėtosi iš kačių. Zita iš kačių nesimėto, bet rėkauja nesąmones ir vienu metu žiūri į skirtingas puses. Šiaip ar taip, moteriškė – kaimynė, o su kaimynais reikia bendrauti. Aš kartais prisėsdavau prie jos parūkyt. Mes dažniausiai nieko nešnekėdavom, bet vieną sykį ji iš niekur manęs paklausė, kokia mano svajonė.

Iš pradžių nieko nesakiau, tylėjau. Pagalvojusi atšoviau:

    - Norėčiau gyventi papų šaly.

Zita nė kiek nenustebo. Dar kiek patylėjom ir aš kalbėjau toliau:

    - Tik įsivaizduokite, ponia Zita, gyveni sau ir vargo nematai. Aplink minkšti ir šilti įvairiausių dydžių ir spalvų kauburėliai. Šokinėji sau nuo papo ant papo visą dieną, o vakare ant vieno atsiguli, kitu – užsikloji. Geras. Rimtai noriu į papų šalį.
    - Aš tai į pimpalų šalį norėčiau, - atsakė Zita ir toliau žiūrėjo į neaišku kur.

Man net cigaretė iš dantų iškrito. Kartais gyveni dešimt, penkiolika metų šalia kokio žmogaus, per daug nekreipi dėmesio ir še tau, vieną gražią dieną susipažįsti iš naujo. Kieta ta Zita.

Taip nostalgiškai paglosčiau akimis suoliuką ir pagalvojau, kad šiandien antradienis. Gal ryt sutiksiu Zitą, parvežiau jai raktų pakabuką su pimpaliuku. Kertu lažybu, ji nesitikės. Bet visko gali būti, kad aprėks nesąmonėm ir paleis į mane iš to raktų pakabuko. Zita vis dėlto yra Zita.

Iš už gretimo namo kampo išlindo gerai pažįstamas siluetas. Kukulis šovė jo link kaip kulka. Kol mano Šliundra ir mano šuo sveikinosi, staiga supratau, kad šypsausi.

Penktas skyrius


    - Nu kaip Lietuva? – paklausė Šliundra, spardydamas akmenuką pakeliui į pajūrį.
    - Kvepia.
    - O Trolyne ką smirda?
    - Kur?
    - Trolyne. Nu Norvegijoj...
    - Ne, - atsakiau su šypsena. – Nors tiesą pasakius smirda. Žinai, ten dažnai valo kanalizaciją su tokiais aparatais. Ir tada smirda.
    - Norėjau atvažiuot pas tave, bet pati žinai...
    - Jo.

Nors iš tiesų nežinojau. Šliundra buvo mano Šliundra todėl, kad mes draugai jau zilijoną metų, ir jis didžiąją laiko dalį elgiasi taip, kaip aš pageidauju. Galiu paskambinti vidury nakties lyjant lietui ir pasakyt, kad man žiauriai nuobodu. Jis mieguistu balsu pasiūlytų atsibaladot prie mano namų ir kartu pabraidyt po balas. Jei man žiauriai nuobodu, jis pasisiūlo nuvežt į Vilnių, į kokį fainą tūsą ar panašiai. Labai daug kartų kviečiau jį atvaryt pas mane į Norvegija, tačiau neįsivaizduoju kodėl jis nesutiko.

Aš taip pat labai retai atsakau, jei Audrius kažko prašo, ar siūlo... Aš netgi norėčiau kažkuo padėti, kažkaip jaustis naudinga jam. Visa bėda – kad jam dažniausiai nieko nereikia: gražus, protingas, laimingas, labai išdidus ir... mane mėgsta. Nė neįsivaizduoju kodėl.

    - Milda? Klausaisi?

Oi, užsigalvojau.

    - Atiprašau, truputį jaučiuosi apsvaigusi po tų kelionių ir panašiai. Ką sakei?
  - Nieko, šiaip pasakojau kažką ir pastebėjau, kad nesiklausai.
    - Aa. Rimtai atsiprašau, paskutinę savaitę labai daug reikalų buvo ir mano galva visiškai išūžta.
    - Įsivazduoju, Niekšele. Mano savaitė taip pat ne iš ramiųjų...

Audrius pasakojo apie tai, kaip buvo viename open air festivalyje ir paskui kažkokiais būdais atsibudo Rygos traukinių stotyje. Ten susidraugavo su Latvijos bomžais ir dar dienelę tūsinos. Plepėdami susisukome kosminį džointą ir gurkšnodami vyną visiškai ištaškėm savo smegenų ląsteles.