Trumpi prisiminimai

Bandau susikaupti. Norėčiau, kad čia nieko nebūtų, o tada pasivaikščioti tuščiais koridoriais. Norėčiau ten grįžti lyg kažką palikus. Aš žinau, kodėl man skaudėjo, kai išėjau iš mokyklos. Todėl, kad mokykloje man sekėsi. Buvau pati geriausia ir šauniausia. Tu buvai pati kiečiausia – pasakė man klasiokas, gal iš pirmos meilės dar neatsibudęs.
Buvau. Bet teko atsisveikinti. Atsimenu tą kalniuką prie mokyklos. Žalius koridorius. Visas visas pamokas. Pradines klases. Kai žiūrėjome filmą apie daktarą Aiskaudą. Kai teko ruoštis Kalėdiniam karnavalui. Kai aš ir šokau, ir dainavau. Ir deklamavau, ir vaidinau. Ir mane visi mylėjo.

Aš verkiau, kai teko išeiti iš mokyklos. Apsikabinau kiekvieną mokytoją. O jos sakė: dar susitiksim, na ko verki, dar pasimatysim.

Aš žinojau, kad to nebus.

Buvo daug prižadėta ir norėta, bet aš žinojau, kad čia nebegrįšiu.

Nebešoksiu su tais klasiokais, nebesijuoksiu su klasėmis draugėmis.
Nebebus tų šaunių vakarėlių, tūsų, baliukų.

Nebebus suskaupimo ir dešimtukų.

Palikau mokyklą ir niekada nebegrįžau... Norėjau. Bet nebegrįžau.