Rašyk
Eilės (71924)
Fantastika (2155)
Esė (1687)
Proza (10306)
Vaikams (2453)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Vienais laikais, kai nebuvo pasauly nei mūsų, nei mūsų protėvių, ir patsai pasaulis atrodė kitaip. Visiškai kitaip. Nebuvo žemynų ir daugybės valstybių, tebuvo dvi karalystės, užimančios visą mūsų pasaulį. Vieną nuo kitos jas skyrė upelis Skirtukas. Skirtukas buvo nedidukas upelis ir visai visai negilus, tačiau turėjo labai didelę reikšmę karalystėms. Dvi karalystės, Kvatoklija ir Niurzgalendas, upelį matydavo visai kitokį. Iš Kvatoklijos pusės jis virsdavo į didžiulį krioklį, apaugusį vandens orchidėjomis, tarp kurių čiulbėdami gražiausias giesmes skraidė drugeliai, o iš krioklio bėgdavo įvairiausių spalvų fontanai. Niurzgalendo pusėje tas pats upelis Skirtukas tapdavo juoda gilia pelke, kurioje nebuvo jokio augalėlio, jokios žuvelės, nes visa ši juoda pelke būdavo velniškai karšta, šnypštė, burbuliavo ir garavo juodžiausiais dūmais.
Kvatoklija ir Niurzgalendas, kaip tikros karalystės turėjo savo karalius. Kvatokliją valdė karalius Kvatoklis. Jo šalis visa buvo nuspalvota ryškiomis spalvomis. Augo mėlyniausi obuoliai, o braškės savo dydžiu prilygo arbūzui, o ledai tiesiog augo ant medžių šakų, iš krano bėgdavo karamelizuotas vanduo, o drugelių giesmės pranokdavo bet kurios lakštingalos čiulbėjimą. Visas Kvatoklijos gyvenimas buvo pripildytas juoku. Gyventojai kvatokliai buvo įspūdingai linksmi žmonės ir jie nuolat verkdavo, tiesa, tik iš juoko. Eidami gatve, mišku, į mokyklą, būdami su šeima, virtuvėje ar net miegodami, jie nesustodami kvatodavo. Jiems viskas kėlė juoką. Įeidama į klasę mokytoja visada nusijuokdavo iš mokinių, o šie iš mokytojos ir visą pamoką kvatodavo. Mokykloje jiems net būdavo taisyklingo kvatojimosi pamoka, kad vaikai tiek besijuokdami mokėtų taisyklingai kvėpuoti ir kad neuždustų iš juoko. Kūdikis tik gimęs nusijuokdavo, o senoliai prieš mirtį, paskutinę savo gyvenimo minutę taip nusikvatodavo, kad visi artimieji imdavosi kvatoti iš jo. Net nuotaka, paklausta mylimojo, ar tekės, užuot atsakiusi taip, tik linksmai nusijuokdavo. Kvatokliai gyveno labai ilgai, nes juokas prailgina gyvenimo trukmę, tačiau daug žmonių mirė ir nesulaukę senatvės. Jie paprasčiausiai prarasdavo per daug skysčių verkdami iš juokų, pasitaikė atvejų, kai gyventojai mirė nuo depresijos, nes turėdami jiems labai keblių problemų, negalėjo gauti iš niekieno pagalbos, nes visiems problemos kėlė juoką.
Niurzgalendas buvo visai kitoks. Jį valdė karalius Niurzglys, kuris savo karalystę buvo sutvarkęs kiek kitaip. Visa šalis savo spalvomis priminė kareivio uniformą – viešpatavo tamsios, niūrios spalvos. Niurzgalende vaisiai neaugo, čia visur pakelėse stovėjo daržovmedžiai, ant kurių sirpo visokiausios daržovės. Čia nuolat lydavo lietus ir skraidydavo padangėse juodžiausieji povai. Visi gyventojai buvo nuolatos viskuo nepatenkinti. Anksčiau dėl savo problemų kaltino politiką, tad karalius Niurgzlys sugriovė seimo rūmus, kad tik gyventojams būtų geriau. Tačiau niurzgliai nenustojo niurzgėti. Jiems visiems nepatiko vasarą, tad karalius išjungė ją, jie negalėjo pakęsti gėlių, tad valdovui teko jas visas išskinti. Karalius dėl visų niurgzlių taip stengėsi, kad galop supratęs, jog jie vis dar nepatenkinti, pats tapo užkietėjusiu niurgzliu. Šioje šalyje net nebuvo mokyklos, nes niurzgiantys gyventojai jos negalėjo pakęsti ir per savo niurzgėjimą net nesuprato, kam ji reikalinga. Tik išmokęs kalbėti, vaikas pažerdavo begales nusiskundimų. Visi niurgzliai labai mėgo klausytis roko ir metalo muzikos. Jie pasileisdavo visu garsu muzikos grotuvą, kuriame grojamojoje dainoje pamišęs niurgzlys net rėkia iš nepasitenkinimo. Visi klausytojai taip garsiai pasileidžia muzikos grotuvą, kad šis galiausiai sprogsta, sukeldamas dar didesnį žmonių niurzgėjimą.
Šias abi, unikalias šalis valdo dar nuostabesni karaliai. Karalius Kvatoklis visada nešioja cilindrinę kepurę ir vaivorykščių spalvomis puoštą švarką iki pat žemės. Jo batai keisdavo spalvą pagal nuotaiką. Paties karaliaus akys buvo tokios mėlynos, kad, rodos, pats Atlanto vandenynas pavydėtų joms tokio mėlynumo. Kvatoklis besąlygiškai mylėjo savo karalystės gyventojus ir labai stengėsi dėl jų.
Karalius Niurzglys nekeldavo kojos iš namų nesusivėlęs savo plaukų. Plaukai buvo labai susirangę ir priminė erškėtyną. Jis nuolat dėvėjo švarką ir šortus iš metalinių siūlų. Ant jo peties visada tupėdavo kilmingiausia varna, kuri turėjo net savo dokumentus.
Upelis Skirtukas, skyręs šias šalis vieną nuo kitos, turėjo savo fėjas – Skirtukes. Skirtukės pasakodavo Niurzgliui apie Kvatoklį, ir atvirkščiai. Kvatoklis tik nusijuokdavo iš bespalvio niurzgalų pasaulio, Niurzglys imdavo labai zirzti, sužinojęs apie Kvatokliją. Tačiau kokie keisti karaliai bebūtų buvę, jie buvo ir labai protingi, kaip ir pridera karaliams. Kvatoklis suprato, kad jis su savo gyventojais galėtų praskaidrinti niurzgalų dienas, o Niurzgalendo valdovas panoro kvatokliams papasakoti, kad ne viskas jau yra taip juokinga. Tačiau pradėti pažintį nedrįso nė vienas valdovas.
Vieną ankstų rytą, Kvatokliją ir Niurzgalendą apskriejo baisi žinia – išdžiuvo Skirtuko upelis. Kvatoklis ir Niurzglys su savo šalių gyventojais nulėkė prie kadaise čiurlenusio upelio. Skirtingose pusėse stovintys gyventojai, nužiūrėjo vieni kitus. Visos Kvatoklijos ir Niurzgalendo moterys iš pirmo žvilgsnio pamilo kitos karalystės vyrus. Žiūrėjo vieni į kitus, ir nusprendė, kad neįsivaizduoja tolesnio gyvenimo be savo mylimųjų. Visi ėmė bėgti artyn savo išrinktųjų ir nutarė daugiau niekada nebesiskirti. Vyrai ir moterys ėmė iš laimės ir juoktis, ir niurzgėti, kol visi šie garsai pavirto į normaliausią dabartinę mūsų kalbą. Žmonės savo jausmus ir išgyvenimus nuo šiol galės reikši žodžiais. Nebeliko nei Kvatoklijos, nei Niurzgalendo, atsirado atskiros valstybės. Šeimos ėmė kurtis pačios įvairiausios. Skilus dviem didžiosiom karalystėm, nei vienoj šaly netrūko nei spalvų, jei juoko, nei rūpesčių. Visi gyveno savo gyvenimus, šiek tiek paniurzgėdami ir pasijuokdami, tačiau svarbiausia, kad radę savo antrąsias puses ir labai laimingi.
2009-01-06 12:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-06 15:10
klimbingupthewalls
yra redaguotinų sakinių. aš gal labiau iš Nurzgalių, tai paimsiu vieną kitą kaip pavyzdį:

1) štai gan griozdiškas sakinys, net lūžtantis nuo jam užkrautos naštos:
"Jie paprasčiausiai prarasdavo per daug skysčių verkdami iš juokų, pasitaikė atvejų, kai gyventojai mirė nuo depresijos, nes turėdami jiems labai keblių problemų, negalėjo gauti iš niekieno pagalbos, nes visiems problemos kėlė juoką."

geriau būtų: "Jie paprasčiausiai prarasdavo per daug skysčių verkdami iš juokų. Pasitaikė atvejų, kai gyventojai mirė nuo depresijos, nes turėdami keblių problemų, laiku nesulaukė pagalbos, kadangi visiems jų bėdos kėlė juoką."

ir netgi taip pataisius nepatinka. kodėl? todėl kad ašaros neatrodo pakankamas skysčių kiekis mirčiai prisišaukti. o ir depresija neatrodo įtikinama toje spalvotoje besijuokiančioje šalyje. taigi tokia prieštara, nelogiškumas, gal net maišatis erzina. :)

2) "Jie pasileisdavo visu garsu muzikos grotuvą, kuriame grojamojoje dainoje pamišęs niurgzlys net rėkia iš nepasitenkinimo." - irgi norisi niurrgzti dėl šito sakinio konstrukcijos :) Tikrai perrašyčiau kitaip.

na ir pabaigai pagiriamasis žodis: gražus, gyvas, įdomus pasakojimas. mintis gal neitin originali, bet vaikams turėtų patikti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą