Briedis ir plaštakė (vaikiška fantastika)

  Galingas briedis žygiavo samanotu miško taku, skynė vandens lelijas, tokias baltutes baltutes. Staiga sukluso, sustojo, sustingo. Prie jo kojų išsirausė kurmrausį plaštakė ir lygiai taip pat kaip ir briedis apmirė iš nuostabos pamačiusi šį miško žvėrį. Pirmasis atsipeikėjo ir prabilo briedis:
  -Ei, plaštake, kur ten po žeme rausiesi, danguje turėtum skraidyti ir manęs taip negazdinti!
  -O tu turėtum jūroje plaukioti. Kur tavo burės ir irklai?
  Briedis pasikrapštė pakaušį ir sako:
  Man reikia oro paštu kaikam laišką nusiūsti, gal gali padėti, sparnuota drauge? Kaip nors atsilyginsiu...
  -Jokių problemų, man į naudą sparnelius pravėdinti, ten po žeme žiogai vyną gamina, o mes plaštakėlės patalpas vėdimame, tai supranti briedi.- atsidūsta plaštakė.
  Čiupo plaštakė briedį už čiuprynos, viena rankute. Stiprus buvo vabalėlis. Pakilo jie aukštai į padebesius ir skrenda.
  Nustebęs briedis dairosi, juk tik laišką nusiųst norėjo.
  Pasiekė jie tikslą sunkiai, bet su kompaso pagalba visgi pasiekė, jei gerasis komasas nebūtų pasakęs kur skristi, nežinia kur jie dabas būtų, o gal jau visai jų nebebūtų...
  Už atgabenimą vieton, briedis plaštakei leido išpešti ir pasiimti, jo ilgiausią ir gražiausią plauką. Ji išpešė žilą plaukelį nuo keteros, susuko į kamuolėlį ir išskrido pirkti virbalų...

  Gal kas norit išgirsti tęsinį :/ ?