Pasaka

Dangus buvo permainingas. Tuo metu, kai jiedu ėjo ilga ir plačia gatve, lašnojo pavasariškas ir šiltas Lietus.
          Mergaitė vėjavaikiškai šlepsėjo per balas, aukštai kėlė kojas, o jos plaukais leidosi keli tyri vandens lašeliai. Šalia žengė tėtis švelniai laikantis mažylės ranką ir plačiai atmerkęs akis žvelgė į Dangų, šypsojosi. Abu mėgavosi Lietumi. Netrukus pasirodė Saulė. Nušvietė Lietų ir padangėje pakibo spalvinga Vaivorykštė.
          Aplink skubėjo, lėkė, bėgo žmonės. Daug žmonių. Jų akys buvo užrištos juoda skarele, o žmonių vidus spinduliavo šalčiu ir tamsa. Tvyrojo triukšmas ir chaosas: kiekvienas praeinantis palikdavo po šiukšlę, jiems iš rankų krito popieriai, laikraščiai, nei vienas neatsiprašydavo užkliudęs praeinantį. Žmonės nieko nematė, atrodo, ir negirdėjo, nes mergaitė savo klegančiu balsu bandė juos prisišaukti. Ji atsistojo vidury gatvės ir pradėjo dainuoti aukštai iškėlusi rankas, skleisdama neregėtą šviesą ir ramybę. Neatsirado nei vieno, kuris bent būtų pažvelgęs aukštai ar stabtelėjęs.
          Mažoji pravirko. Pribėgusi prie tėčio timptelėjo jam už rankovės ir pradėjo klausinėti, kas vyksta aplinkui. Kur ir kodėl tie žmonės skuba, lekia, bėga? Kodėl jų užrištos akys? Ar jos nemyli? Juk aplinkui toks gražus Pasaulis!
          Tėtis pritūpė ir ramiu balsu tarė:
- Vieni atsiriša akis patys, kitiems atriša pakeleiviai – jie pakyla į viršų ir besišypsodami sklando ore, visai kaip tu, - nusišypsojo ir paglostė jos drėgną veidelį. - O dar kiti toliau skuba keliu ir dingsta tolumoje, susilieja su tamsa.