Ledinė ašara

Naktis. Stiklinė baimės ašara rieda skruostu nežinodama kiek jai dar liko. Ir ji sustoja, toliau neberieda. Pamanau „ilsisi“.
    Aš bijau... Bijau netekti jo. Nors aš jo nė neturėjau. Ech, juk aš tik naivus vaikas, aš vaikas, tikintis gražiomis pasakomis, aš vaikas kuris nepažysta pasaulio, aš vaikas, kuris daugiau niekam nebeleis jo skaudinti.. Aš vaikas, kuris niekada negalės jo pamiršti, niekada nebus kito, o tik jo... vaikas, kuris bėgs nuo savo jausmų, bet negalės pasislėpti.. aš TIk Vaikas.
    Kelias. Žaidžiau jame, bet pastebėjau artėjančius dviejų žmonių siluetus. Jie ėjo susikabinę rankomis, rūke veidų nesimatė, bet jiem priartėjus pamačiau Jį su moterimi. Ji švelniai mane pastūmė kelkraštin> ir aš stovėjau tarsi įbesta.. Bet nei jiems nutolus nedrysau gryšti žaisti į kelią. Niekada nebežaidžiau tame rūkanotame kelyje, tai jų kelias, atsiprašau.
    Ledinė ašara nuriedėjo, o Tu suspaudei ją delne ir žadėjai niekada manęs nepamiršti „niekada“ vis kartojai... Aš tikėjau.
   
    Štai, Tu jau išsiskyręs, nelaimingas, nebepasitikintis savimi. Menęs neatpažysti gatvėje, o juk Tu pažadėjai. Nors... neverta Tavęs kaltinti. Juk aš pasikeišiau > iš vaiko tapau nuostabia, simpatiška mergina saulės plaukais, žydromis akimis ir sudaužyta širdimi... Ech, juk pažadai tik ir lieka pažadais.
    Vis galvoju ir kaltinu save, kam tada pasitraukiau nuo kelio? kam? Nors... Kas jau buvo tas... laiko nebesugražinsi.
Atleisk/. aš dėl visko kalta. Kiekvieną rytą man ant skruosto „ilsisi“ Ledinė ašara.. Viltis dar gyva. ji mirs kartu su manimi.;]p*