gyvenimas prieš numirštant

2000 m.
Atrodo, tai atvejis, kai, pasak protingų, bet dar nemirusių, gyvenimas turėtų pro akis pralėkti per akimirką. Sutinku, jei pagrindiniu ir vieninteliu mano gyvenimo epizodu buvo pridėjimas į kelnes lopšelyje, kai buvau kokių 3 metų tesulaukęs, nes nieko daugiau šiuo momentu į galvą neateina. Ir visgi, tai buvo įvykis. Tai buvo netgi ne šiaip įvykis, o sąmokslas – trigubas kerštas prieš nemėgstamą auklėtoją. Aš jos nepaklausiau kur yra tualetas, tuo nesuteikdamas jai malonumo pasijausti daugiau žinančia už mane. Tai viena. Jai prisireikė susitvarkyti su mano smirdinčiomis kelnaitėmis ir nuplauti mano tikrai ne žemuogėmis kvepiantį užpakaliuką. Tai antra keršto sudėtinė dalis. Ir galiausiai, aš nepatenkinau tos sadistės su džiaugsmu priimdamas  bausmę – maudynes šaltame duše ir vienatvę kampe. Tiesa pasakius, aš iki šiol jaučiu malonumą karts nuo karto pabūti vienas ar pasimėgauti šaltomis maudynėmis. Ar tai ir visas mano gyvenimas?
1000 m.
Šiek tiek sužvarbau. Gerai būtų dabar kokį kaušą karštos mėtų arbatos su medumi įkalt. Ir meduolis būtų visai nieko. Įdomu, kaip anapus, ar vis dar galėsiu mėgautis tais mažais malonumais, ar bent jausti malonumą prisimenant juos. Ir visgi nesinori mirti. Ne tik dėl arbatos, meduolių ar šalto alaus kaitrią vasaros dieną, jau nekalbant apie tokias abstraktybes, kaip meilę tėvynei ar neatkeršytas skriaudas. Tikrai ne dėl jų. Nesinori ne tiek dėl žemiškų dalykų, kiek dėl nežinomybės, o ir, tikriausiai, skaudės – nors ir akimirką, užtat kaip. Brrr, nemėgstu skausmo.
500 m.
Įdomu, ar mano siela iš inercijos neprasmegs kiaurai žemėn. Nesinorėtų iš karto pragaran, gal dar ir neužtarnautai – kas apie save negalvoja geriau, nei yra iš tikrųjų. Kažkodėl pragarą lengviau įsivaizduoti arčiau žemės branduolio, nei kažin kur neapibrėžtose dausose. Turėtų būti karšta. Ir šalto alaus tikrai niekas nepasiūlys.
100 m.
Oh velnias, taip ir neatidaviau kostiumo į valyklą. Su pomidorų padažo dėme tikrai nerengs, o tada belieka senamadiškas juodas kostiumas, kurio aš ir gyvas niekada nemėgau. Gal kur nors labai greitai išvalo. Visgi neeilinis atvejis.
10 m.
Ar tik neužmiršau namie uždaryti lango? Atrodo, bus audra.
0 m.
***
- Jau antras šią savaitę, - tarstelėjo vaikinukas ir nereikėjo didelio įžvalgumo pajausti jo šiek tiek virpančiame balse baimę. – Aš sakau…
Kiek vyrėlesnis vyriškis, greičiausiai, vyresnis ne tik amžiumi, nusisuko į langą ir  mostelėjo atgalia ranka, duodamas suprasti, kad girdėjo ir nėra reikalo kartoti. Kurį laiką abu tylėjo ir girdėjosi tik sieninio laikrodžio tiksėjimas, maloniai užpildantis tylą.
- Gali pradėti ieškoti kito darbo, užsidarom. Nemanau, kad po šito karto mes artimiausią dešimtmetį sulauksim klientų. Ir dar, - pridūrė, – kol esi čia, iškviesk policiją ir greitąją.
- Ką pasakyti?
- Ką, ką, - irztelėjo vyresnysis. – Kaip yra, taip ir pasakyk, ką čia beprikursi, - ir su pastebima ironija pavymui pridūrė, - gi ne pirmas atvejis, kai parašiutas neišsiskleidė…