Šuo

... jie sugrįš, jie tikrai sugrįš... kad nors kartelį dar pajusčiau jos šiltus delnus ant savo snukio...
ir tuos mažyčius putlius jauniklės delniukus... kaip šalta... ir tamsu... užuodžiu savo apkloto iš būdos kvapą... bet aš ne būdoje... kurgi aš? ir kodėl jie taip ilgai neateina? man taip šalta... gal man prie jų nušliaužti? negaliu... mano letenos sustingę...  ir aš stingstu... bet aš žinau – jie sugrįš... jie būtinai sugrįš... šššššš... 

Išaušo pirmas naujų metų rytas. Šiltai ir saugiai išmiegojęs šeimininkų prieškambary šuo prašėsi laukan. Jis nebuvo pratęs laukti šeimininkų malonės, jei  jam reikėdavo atlikti gamtinius reikalus – gyveno pririštas prie būdos ir šlapinosi kada norėjo ir kur norėjo. Naujų metų naktis buvo vienintelis privilegijuotas laikas, kada jam leisdavo nakvoti namuose, parūpindavo gardesnį kąsnelį ir šiaip skirdavo daugiau dėmesio nei įprastai. Vaikai net laukdavo, kada gi jis pagaliau sušveis savo skanėstus ir jie galės su juo pažaisti. Naujų metų šventė čia niekuo dėta – tiesiog šuo paniškai bijojo naujametinių fejerverkų. Ta baimė buvo stipresnė už mirties baimę...
Moteris apsivilko, prisegė pavadėlį ir atvėrė duris. Visada taip energingai besiveržiantis laisvėn, šį kartą šuo kažko suabejojo, atsisėdo ant slenksčio ir iš visų jėgų įsiręžė, bandydamas sustabdyti šeimininkę. Bet jis buvo geras ir paklusnus šuo, taigi, dar kiek pasispyriojęs, atsikėlė ir klusniai nubidzeno link būdos. Pakeliui užuodė kaimynės paliktus kauliukus ir jam šiek tiek atlėgo.
Prasidėjo dar viena įprasta diena...

... hm, šeiminikas kažkur išeina... žinau, pėščias jis toli neis, tūrėtų greitai grįžti... o va ir šeimininkė su mažyle patraukė ta pačia kryptimi... iki vakaro sugrįš... abu vyresnieji jaunikliai namuose, gal jie išeis su manimi pažaisti?... vakarėja, nuobodoka, bet man nešalta, aš sotus, pasnausiu kiek, o tada ir šeimininkai sugrįš...
kas tai? vėl sprogsta, dreba žemė, smirda dūmais... ar jie visi sprogdina mano būdą? o gal mane?! kur mano duobė? rausti, rausti! negaliu -- žemė per kieta... lįsti į kitą tvoros pusę, ten tūrėtų būti saugiau... šeimininkų namuose šviečia langai – vyresnieji jaunikliai ten, jie saugūs... šeimininkai dar negrįžta, ar jie saugūs? reikia juos rasti, reikia gelbėti... šoksiu per viršų... taip skaudžiai kliudžiau leteną... dar kartelį... ta grandinė tokia sunki... dar karteee... padėkit! užkibo grandinė... padėkit! negaliu pasiekti žemės... ir pajudėti negaliu... ir kvėpuoti negaliu... padėkit!
Kur gi ji? visada būdavo šalia, kai man jos reikėdavo... dar niekada man jos taip nereikėjo, kaip dabar... padėk... sugrįšk... dūstu... jie šaudo tiesiog į mane... taip baisu... ir taip trūksta oro... kaip dabar reikėtų jos rankų... ji pabartų mane ir nukeltų... įleistų vidun pas vyresniuosius jauniklius... aš juos saugočiau... ir mažylę... kaip man patinka jos balsas, net kai mane bara... įkvėpti, dar kartelį... nors kartelį... sugrįšk...

Dangų tebeskrodė šventinės ugnys, kai ji pamatė savo šunį pakibusį ant tvoros. Vargšelis visom keturiom letenom mėgino gelbėti savo gyvastį, taip ir liko įsikibęs. Nukėlė, kaimynės padedama, atsegė nelemtą apykaklę, kurią ryte pati buvo prisegusi...
“--Dar šiltas, reikia vežti veterinarui”
“--Širdis nebeplaka -- jau miręs... ”
“--Nieko nebepadarysi. Neverk, ne žmogus gi. ”

... kieno čia balsas... čia ji ryte paliko tuos skanius kauliukus, kad bent uodegą galėčiau pajudinti, padėkočiau... ji man visada tokia gera... o iš kur čia katės kvapas... kur aš pagaliau... kodėl jų nematau... čia jos delnai... pažinčiau juos net miręs... tokie šilti... ji verkia... kad taip galėčiau lyžtelti jai nosį, kaip aną kartą, kai ji verkė... iškart pralinksmėtų... visad jaučiuosi toks kaltas, kai ji verkia... nepyk, šeimininke... jos delnai tokie šilti... ir balsas... kaip gera... šeimininko kvapas... kodėl jis taip stipriai spaudžia... šonkaulius sulaužys...

“--Spaiki, Spaikiukai... ”

... kaip švelniai mane kalbina... visada žinojau, kad jis mane myli... ir visi jaunikliai čia... ech, kad nors uodegą galėčiau pajudinti... bet aš taip pavargau... pamiegosiu kiek, o tada pažaisiu su jumis... taip gera man snausti apsuptam jūsų kvapo ir užliūliuotam tokių artimų balsų... kaip gerai, kad jūs saugūs...

“--Jis stingsta... Ir lavono kvapas jau jaučiasi”
“--Neškime laukan, ryte užkasim”
“--Jis dar gyvas! Dar šiltas!... palaukite“
„... Ne, tai tik fiziologija... “

... kodėl taip šalta... kur jūs dingote... jų žingsniai tolsta?! ne, tai tik mano ausys stingsta... silpniau girdžiu... ei, grįškite... mane pamiršote... grįškite...
jie sugrįš... jie tikrai sugrįš...

Pirmą naujų metų vakarą jaunas mėnulis savo stingdančia šviesa glostė snieguotus stogus, medžius, tvoras. Viskas aplink žėrėjo stingdančiame steriliame baltume.  Vienintelis nepadengtas sniegu pūpsojo palei namą nušiuręs, smėlėtas, nebenusakomos spalvos vilnonis apklotas. Iš po jo kyšojo sustingusi šuns letena...