Rašyk
Eilės (72122)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10340)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 31 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Aš sėdėjau restorane prie staliuko pirmąjį naujųjų metų sekmadienį. Mano skrandis buvo lengvai susitraukęs. Išėjus iš namų mane užvaldė skausmingas alkis. Aš pasukau link artimiausios gatvėje šviečiančios iškabos. Norėjau karšto maisto. Viduje mane pasitiko padavėja su juodu apgamu virš lūpos. Ji nusišypsojo, tada palydėjo iki staliuko. Nuėjo tiesiai priešais mane, ramiai judindama savo klubus, nešdama sunkų kūną, apaugusį mažais trumpais plaukeliais.
Už storo stiklo kryžiavosi prisnigtos gatvės. Paskutinėmis dienomis stipriai šalo. Viskas aplinkui atrodė tarsi balta amžinybė, turėjus būti neišvengiama, kaip visada įpusėjus žiemai. Anksčiau ar vėliau viskas keičiasi. Virsta kitu, lygiai tiek pat reikšmingu gamtos procesu iš metų į metus. Tada aš galvoju, ko esu vertas? Kadaise su džiaugsmu laukdavau sniego. Dabar apnyksta vienišumo jausmas. Kitas žemės pojūtis, kada po padais girgžda sniegas, kada aplinkui viskas keičiasi į pernelyg mažai suvokiamą pasaulį, prie kurio esu pratęs, silpnai susimąstydamas, kokiame mažame lopinėlyje aš judu. Kiek nedaug jo išnaudoju. Mane suima keistas bejėgiškumas. Jei gyventi verta dėl ko nors, greičiausiai dėl spinduliuojančio šviesos šaltinio. Labai keista mano nuojauta kartais neturi jokio paaiškinimo. Aš klausčiau save be galo daug, jei būtų viskas atvirkščiai. Mano lūpos tvirtai suspaustos, mano balsas kažkur pradingęs, – gali būti, kad aš ką nors gąsdinu savo bjauria veido išraiška, o savo viduje – jaučiuosi žmogiškas. Ir tai neturi jokios paaiškinamos priežasties.
Man valgant paskambino Ieva.
– Norėjau pasveikinti su gimtadieniu. Nemėgstu palinkėjimų. Ką rytoj veiksi?
– Apie tai dar negalvojau.
Labai nustebau, kad iš tiesų, aš abejingai jai atsakiau. Ieva nutilo, giliai atsiduso. Man pasirodė kalba melancholiškai, tarsi nenoromis. Šis mūsų pokalbis, maniau aš, panašus į susitikimą – kada neturi ką pasakyti. Greitai iš vis nebekalbėsime, pamaniau sau.
Sakau jai:
– Kas nutiko?
– Šiaip. Mano vaikinas išvažiuoja.
– Ilgam?
Ieva norėjo išsipasakoti. Pasirodė labai liūdna. Jos balsas retkarčiais nutrūkdavo, ir aš įsivaizduodavau kaip ji šluosto susikaupusias akių kampučiuose ašaras. Bet visa tai galėjo būti mano vaizduotėje iškilęs mano paties sukurtas jos paveikslas, neturėjęs nieko bendro su realia tikrove. Su jos būsena, kuri mane jaudino.
Širdyje tai atrodė nepasiekiama – kad ji mane mylėtų. Bet labai mažas mano kūno kamputis, judantys atomai, nematomos dalelės, dirbo lyg užsivedęs varikliukas – užvaldęs be pažadų, beprotiškai stipria jėga, tekančia venomis, puikiai maitinančia visas mano smegenų dalis, – mane žavėjo tarsi kažkokia nesusiskaičiuojama formulė, privertusi įsiklausyti į didžiuosius dalykus, gyventi su savo aistra ir meile, labiausiai reikalingais elementais žmogiškumo pojūčiui palaikyti.
Mūsų pokalbis truko neilgai. Ieva manęs buvo pasiilgusi, man atrodo, kad todėl ir paskambino. Tai galėjo būti tiesa. Ji galėjo gyventi su daugeliu jausmų, tokiu kaip ir mano, nors ir skirtingų spalvų ar kvapo, tačiau lygiai tokių pačių vienišų.
„Aš noriu pas tave“ – sako man. Staiga išvydau atsiveriančias sunkias restorano duris. Ieva vilkėjo trumpą odinę striukę, kaip per pirmą mūsų susitikimą. Buvo apsimovusi minkštas treningines kelnes. Aš akimirksniu pašokau nuo stalo, ji pribėgo tiesiai prie manęs. Prisilietė kaklo linkiu. Aš pasijutau tarsi užšaldytas į ledą, man patiko Ievos kvapas, jį norėdamas išuostyti, aš laikiau jos veidą, jausdamas kaip lygiai skverbiuosi jai į akis – kaip į atskirą pasaulį, per kurį vedė šios durys, du maži angliukai žemiau trumpų kirpčiukų.
– Gal užteks mane tyrinėti, – ji suprunkštė į delnus.
Norėjau pakartoti visą tą akimirką. Nuo pat tada, kai ji įžengė. Pakartoti, kad įsiminčiau plaukiantį odoje virpulį. Surinkti išbarstytą savo jausmą po visą žemės rutulį – mozaikos gabalėlį, kuris visada yra mano pasąmonėje, supjaustytas į skirtingų spalvų atvaizdus, judančius labai iš lėto, kai įvyksta kas nors naujo gyvenime. Pamažu jie atkuria sunaikintos formos atvaizdą –  toje pačioje vietoje, tik su skirtingomis mozaikos iškarpomis, užpildo tuščią oro ertmę.
Kai Ieva užsisakė baltos kavos, aš vėl sugrįžau į pokalbį.
Sakau:
– Tu pasikeitei šukuoseną?
Aš žiūriu kaip ji nusijuokia. Po tokių gilių mano nuklydimų, jos balsas skamba pernelyg linksmai. Prieš akimirką, maniau jos padėtis nepavydėtina. Tačiau visas jos liūdnumas tarsi ištirpo į paties siluetą, kurį aš išvydau. Ji taria: „ Iš kur žinai? “.  Aš atrodau pasimetęs, šiek tiek palaukiu, kol ji nutyla. Kalbu nelabai užtikrintai – beveik užmiršdamas žodžius. „Kitaip atrodai... tinka tau. Ar žinai, ką veiksime? “ – „Su tavimi negaliu apie tai galvoti“ – „Gerai, kad atvažiavai, – sakau jai. – Žinai, galėčiau tave kur nors nusivesti“.
– Man nesinori niekur daugiau, kaip pas tave, – kiek palaukusi man atsako. – Tiesiog praleiskime laiką kartu. Jokių planų. Tik tavo gimtadienis. Gerai? Noriu viską pamiršti ir man atrodo, kad su tavimi tai paprasta padaryti. Tu ypatingas. Juk niekados man neatsakai. Bet aš tik šiaip sau pas tave atvažiavau... Neturėjau kur daugiau eiti.
Labai atidžiai klausau ką ji kalba. Ieva atsisuka į palubėje lempos šviesą veidu ir drąsiai toliau šneka su manimi. Kai baigia pasakoti, aš pajuntu kaip stipriai jos trokštu ir nežinau, ar viską išgirdau ką ji man kalbėjo.
Sakau jai klausdamas:
– Aš nuobodus.
– Kartais tu toks esi! Tačiau mane tai ramina. Žinai, aš neturiu ką veikti. Bet nepagalvok...
Atsistoju nuo stalo. Palieku pinigus geležinėje lėkštutėje, mano padavėja prieina ir greitai dingsta iš akiračio.
– Aš taip ir žinojau. Tikėjausi, kad esu nuobodus.
– Tu vis apie meilę. Gyvenimą. Kažką. Tu keistas, žinai, aš dar nesutikau tokio vaikino kaip tu. Arba...
Giliai širdyje, aš norėjau, kad ji ir nesutiktų. Čiupau už rankos ir išsivedžiau pro duris į gatvę, kur pasukome link mano namų į Furzenown gatvę. Praeiname stiklinius ofisus ir kino teatrą, tada kai jau visai sutemę. Visą kelią glėbesčiuojamės ir bučiuojamės. Apie nieką nesirūpiname, baltas sniego pasaulis tarytum vien tik mūsų. Sušalusių ledų gniūžtėse vis klimpstu į artėjančio vakaro iliuziją, nebegaliu nustoti galvojęs, kad šią naktį Ieva priklausys man.
– O tu žinai, – Ieva man pasakoja, kai mes bėgame kažkodėl į priekį. – Kad snaigės gali būti dydžio lyg golfo kamuoliukai.
Ji sustojo, pakėlė ranką ir metė sniegą į mane.
–  Tau pasisekė! – sušuko pargriūdama ant slidaus šaligatvio. Aš po velnių, pribėgau tuo visiškai tikras.
Vėliau mano kūnas nešė jos kūną. Aš suėmiau delnais jos užpakalį, jausdamasis visiškai laimingas, žengdamas į priekį, rakindamas duris, virpėdamas iš kažkur aukščiau aplankiusio mane jaudulio.
2009-01-05 04:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-06 04:41
Kirais
Sirdis maza bet kokiu atzvilgiu su lig kunu... mastau: ji ne fizinis organas, turbut kazkas labai sunkiai nusakomo...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-09 17:17
o Aš esu Tu
man pasirodė nieko ypatingo. taip lengvai ir paprastai. nepyk, bet mažai širdies...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-04 16:21
nunešė kažkur toli...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-03 11:13
Koncervų vartotojas
čia nuo menstruacijų taip
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-08 16:11
švo
Plačiaspektris.
Kone užniūniuoja skaitytoja, gerąja to žodžio prasme. Labai sklandu ir paslanku,
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-06 12:14
Valdovė
Labai gražu.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-05 23:21
Si bilė Sibire
kaip skaitytoja sakau: nuostabu.

kaip žmogus, kažkiek susijęs su žodžio menu, tariu: kuo toliau į "Pasaulį", tuo ryškesnės didžiulės spragos kalboje. klimb sako, kad tai stiliaus dalykas - trumpesni, kapoti sakiniai, o aš sakau, kad stilius čia ne prie ko, tai - prastas kalbos valdymas.
bet kone visi didieji rašytojai turėjo savo redaktorius. tereikia prisiminti Keruaką, kuris rašė be skyrybos ženklų, pylė pilnus lapus ir tiek.
taigi, - auksas ir pelenuose žiba.
(vertinau kaip skaitytoja)

p.s. subjektyviai - Sakau jai:
– Kas nutiko?
- stebiuosiu tavo gebėjimu pasakoti (.. .)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-05 16:07
klimbingupthewalls
ir dar "Viduje mane pasitiko padavėja su virš lūpos juodu apgamu."

o gal "Viduje mane pasitiko padavėja su juodu apgamu virš lūpos".

o šiaip labai puiki iliuzija. tik nerimas kirba, kad savo pastabomis gal kažkaip įtaką neigiamą darom. tarsi stilius truputį kitoks. tarsi sakiniai trumpesni, labiau kapoti. na bet žiūrėsim, ar ką panašaus pastebės kiti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-05 15:48
klimbingupthewalls
apnyksta (mažėja), ar visgi apninka (nutinka) (vienišumo jausmas)?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-05 15:23
Kirais
Yra lengvesnių būdų gyventi. Mane pasirinko šis.
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-05 15:03
begemotas
man per daug sudėtinga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą