Kartais pasitaiko – laka šuo.
O katė tada loja ne savo balsu.
Kitais kartais spragėsiai spraga soliariume,
nes mikrobangoje – šlykštu.
Bet aš ne apie tai. Pabūsiu atviras. Apskritai nemėgstu tokiu būt, bet, užsidaręs duris, pripažinsiu, kad ką tik „winampu“ skambino Enrique. Sakė kaitinasi Katalonijos saulėje, ir dar minėjo, kad krizė nepalietė Ispanijos soliariumų. Mūsų pokalbis truko kelias minutes, o po to įsikišo Britney (ta prasme: į pokalbį!) ir pagyrė, koks aš šiandien „Woman‘aizeris“. Vėliau Tiesto paskambino ir informavo, jog greit vėl užsuks pas mus į svečius. Galiausiai pabodo priiminėti skambučius ir atsijungiau nuo ryšio. Supratau, kad geriau duris palikti atviras – ir jūs išgirsit, kas man skambina.
Ar žinot, kas yra fantazija? Aš tai ne, todėl ir fantazuoju, kad sužinočiau. Kažkada, kai buvau senas, turėjau tris ožkas. Keturias pardaviau, o kitos kažkur ant medžio pasikorė. Ligi šiolei nesuprantu kodėl, nes buvau joms geras, šėriau žole. Ta nelegalia. Legalizavau, pats. O po to – atjaunėjau.
Jaunam būt greit atsibosta, tai vėl imu ir pasenstu. Gal dėl to, kad jaunikiai dar ir dabar karia piršlius prie tų keturių ožkų. Jaunikiai ar jaunikliai – viena fonema atlieka skiriamąja funkcija. Bet man ne motais, turiu draugą daltoniką, noriu jam įtikti – neskiriu spalvų, neskiriu žmonių, neskiriu ir fonemų. Apskritai skiriu tik šeimas, kai atsirandu meilužio pozoje. Machen, machen, machen! „Trachen“.
Nekenčiu vokiečių. Šiaip. Turėjau kažkada bizniuką su Adolfu. Taip, taip, tuo pačiu, apie kurį skaitei istorijos vadovėlyje ir ant šventos Berlyno sienos. Jis mokėjo lošti „Deutchen“ pokerį. Prasilošė man Prancūziją, bet jam taip patiko prancūzaitės, kad išprievartavo jas visas. Pradedant Žana d’Ark... Ups, ne tas amžius. Nieko, visi klystame. Neprievartaukim geriau prancūzaičių. Klaidų bus žymiai mažiau.
Svaigi naktis. Ne, nepadauginau. Nebent oro, nes nemoku kvėpuoti po mažai. Įtraukiu iškart tiek, kiek galėčiau išpūsti. O moterys moka pūsti didelius burbulus. Vakar ištyriau, kad joms taip kvėpuojant, greit baigsis deguonis. O be jo baruose „dasibaigs“ ir vyrai. Bokaluose jos baltieji žirgai, o moterys jos su guminiais karbiuRAtoriais. Oi, perdėjau. Ne, neperdžiau! Bet vis tiek – taupykime orą. Bezdėkime tik švenčių dienomis.
„Bet ką“ – pasakytum tu, kurtinamąja intonacija. Bet kol dar tyli, geriau paklausyk kaip trankiai už lango dūduoja žiogai. Jie žino kas yra romantiškos nakties rokas. O tu apie juos nežinai nieko, išskyrus, kad tai biologija. Nors pasaulis neįsitikinęs, ar pirmiau atsirado žiogas, ar bio-vadovėlis. Spėju, kad pirmiau atsiradau aš.
Kadangi jau esu, tai leidau sau pafantazuoti. Nesupyk tik dėl klaikios kūrinio aranžuotės. Kompozitoriai tokiu metu miega, o aš rašau, kad ramiau jiems miegotųsi. Ir dar iki dabar nesuprantu, kam kariasi tos ožkos? Juk kartis jau nebe madinga. Šššš... Skambina Madona. Mano rankose Winamp-phon‘as. Iki.