Valdove,

apgirtusi sraigė tyliai meldės vasarvidžio dievui,
    po savo genėtu riešutmedžiu,
    su septyniais riešutais kremzlinėj kišenėj.
    meldės gleives kryžiuodama,
    balsu švytuodama.
    nei medžiai nustojo kuždėtis,
    nei mėnulio dėmės puolusiais angelais byrėjo,
    kaip tyčia,
    jokio išgąsčio tarsi nebūta.
    ‚gal lietaus? ', - kreipės į dievą vasarvidžio.
    neturiu akiduobių,
    nepaskęsiu.
    akys tarpusavy susidarė,
    ar jau laikas raudoti?
    čia neraudama.
    kaži kas gliaudo tuosius septynis,
    nevalia užsimerkti.
    dangaus ežerai dengias ledu,
    dar tik ruduo,
    kas pamanytų.

    o tu pasilik tūkstančiuos rytų,
    net jei riešutais imtų lyti,
    neturiu akiduobių, trapume mano,
    nepaskęsiu.