Atpildo diena (pavadinimas dar turbūt keisis)

Pirmoji dalis: Blow me away.

Kaip aš prisidėjau prie „Baltojo korpuso“?
Mirė mano brolis. Jis buvo paskutinis man brangus žmogus, daugiau nebeturėjau ko prarasti. Norėjau nusižudyti, bet žinojau, kad jie to tik ir laukia. Vyko sukilimas, tačiau aš į tai nesikišau. Kentėjome represijas, tačiau pasirinkimas pereiti į miglotą sukilėlių pusę atrodė lygus mirčiai. Iš dviejų blogybių rinkausi mažesnę.
Tačiau dabar mano brolis miręs. Jie nebeturi, ką žudyti dėl mano perėjimo į „Baltojo korpuso“ pusę, o aš nebeturiu dėl ko likti. Prasmukti pro sargybą nebuvo sunku, o prasibrauti pro griuvėsius buvo kur kas sudėtingiau.
Paryčiais pasiekiau W12 sukilėlių bazę. Buvau priimtas su sveikinimais. Nors buvo sunku, tačiau žmonės buvo laimingi. Niekada nežinai kada „naikinimo kūjis“ smogs, todėl čia visi be išimties apmokomi. Iš pradžių kažkokia seselė man papasakojo, ką daryti, radus sužeistą žmogų, vėliau nuėjau į šaudyklą, ten gavau pistoletą ir keletą kulkų išbandyti jam. Jaučiausi labai saugiai, tačiau... Iki šiol nesuprantu kaip „naikinimo kūjis“ prisėlino prie bazės. Niekas apie jų pajėgas nežinojo iki tol, kol neišgirdome sprogimo, kuris išlaužė šarvuotas bazės duris. Vėliau dar vienas, ir dar vienas. Prasidėjo šturmas. Netrukus pasigirdo sirena, raginanti evakuotis. Užpuolimas buvo per daug netikėtas ir perdaug stiprus. Maniau mirsiu bazėje. Nebuvo langų. Šviesą skleidė tik lempos, kurios jau po antro sprogimo išsijungė. Tamsoje girdėjau tik šūvius ir riksmus. Tada pamačiau šviesą, sklindančią iš išsprogdintos skylės. Iki žemės buvo apie trys metrai. Netoliese pasigirdę šūviai paragino mane šokti. Maniau, kad susilaužiau koją. Pradėjau šlubuoti remdamasis į bazės sieną.
Kiek tolėliau radau sukilėlio lavoną, tada išgirdau ateinančių „naikinimo kūjo“ kareivių balsus ir supratau, kad mirsiu. Pasiėmiau automatą iš mirusio sukilėlių kovotojo ir pasislėpiau už netoliese esančių automobilio liekanų. Tie kariai taip ir praėjo, aš neišdrįsau į juos šauti. Bazė buvo sunaikinta. Aš vienintelis likau gyvas ir patraukiau kažkur į griuvėsių gilumą. Gerai, kad visuomet nešiodavausi kuprinę, o joje turėjau kompasą ir žemėlapį. Jais pasinaudojęs, patraukiau link kitos bazės – W13. Priėjau prie didelės tuščios vietos be griuvėsių. Beveik lygus, didelis laukas. Nors buvo sunku brautis per griuvėsius, laipiojant per sugriuvusius namus, bet ten aš jaučiausi saugus. Tačiau man reikėjo eiti būtent ta kryptimi, todėl su šiokiu tokiu baimės jausmu pradėjau eit plynlaukiu. Nuėjus apie kilometrą, pamačiau artėjantį šarvuotį. Bėgti buvo beprasmiška. Viena ranka apkabinau kuprinę, kita paėmiau už kurpinėje buvusio automato rankenos ir laukiau kol šarvuotis priartės. Jis privažiavo prie manęs ir sustojo. Per liuką į mane nusitaikęs žiūrėjo „naikinimo kūjo“ kareivis. Tai buvo skautai, apie juos man taipogi buvo papasakota bazėje. Jie važinėdavo niekieno teritorijose ir informuodavo savo valdžia apie padėtį.
- Iš kur tu čia išdygai? - paklausė kareivis.
- Atėjau iš W12 sukilėlių bazės, - atsakiau aš.
- Ką? Juk ją ką tik sunaikinome. Nė vieno gyvo, - nusijuokė kareivis.
- Tai ką darysite su manimi, paversite belaisviu? - paklausiau aš.
- Turėtume, bet paprasčiau tave čia tiesiog nudėti, sutaupytume benzino, - pasakė kareivis ir padėjęs ginklą ant stogo pradėjo ropštis pro liuką ant šarvuočio stogo. Tada nulipo nuo šarvuočio ir priėjo prie manęs.
- Klausyk. Aš nesu žudikas, tiesiog neturėjau kito pasirinkimo. Aš irgi žmogus. Tačiau jeigu nenušausiu tavęs, pats būsiu nušautas. Patikėk, jie žiauriai elgiasi su tais, kurie nesugeba atlikti įsakymų. Todėl tiesiog užsimerk, - ramiu balsu pasakė kareivis ir atsitraukė nuo manęs.
Nuaidėjo šūvis, tačiau ne į mane. Jis buvo į kareivį. Nuplėšė trečdalį jo galvos. Kareivis susmuko vietoje. Vairuotojas nesupratęs, kas atsitiko, užspaudė akseleratorių iki galo ir nulėkė su šarvuočiu. Nesupratau kas atsitiko. Apsidairiau, nieko nesimatė, tačiau kiek įsižiūrėjęs, kažką pamačiau už kilometro esančiuose griuvėsiuose, kurie buvo į tą pačia kryptį kaip ir W13 bazė. Kažkas mojavo ginklu. Pradėjau eiti į tą pusę ir netrukus mane pasitiko su motociklu atvažiavęs į sukilėlį panašus žmogus. Tai buvo sukilėlių snaiperis.
- Dar minutė ir būtumei miręs, - nusijuokė jis.
- Iš kur čia atsiradai, - paklausiau aš.
- Aš? Aš tiesiog dirbu savo darbą, aš čia būnu kiekvieną dieną. Vis laukiau kada tas šarvuotis sustos. O tu kaip čia atsiradai?
- Aš iš W12 bazės, turbūt vienintelis likęs gyvas...
- Nuostabu. Kur trauki? Į W13?
- Taip.
- Puiku. Aš iš ten. Šok ant motociklo, nuvešiu. Nes čia tuojau bus pastiprinimo. Reikia nykti, - pasakė snaiperis ir užlipo ant motociklo. Nuvažiavome pirma prie nukauto kareivio. Jis jį apieškojo ir paėmė neperšaunamą liemenę.
- Dėl to ir taikiau į galvą. Mums reikia visko ką tik galime rasti, - pasakė jis ir paėmė ginklą, šovinius. Tuomet  pasukome link W13 bazės.
Po valandos važiavimo siaurais takais tarp griuvėsių pagaliau buvome prie W13 bazės. Ji buvo gal aštuonis kartus didesnė negu W12. Ant stogo vaikščiojo keli kareiviai. Atrodė labai saugi. Ir vėl...