{a le gyvenimas}

Gruobuoniškos akys kasdien žvelgia tiesiai į mane iš veidrodžio. Išsidraikę plaukai, išsiplėtę akių vyzdžiai ir virpančios lūpos raibuliuojančiame veidrodžio paviršiuje... čia ne aš, tai netikra... aš esu veidrodžių karalystėje, apsupta trijų šmėklų, kurios iš manęs tyčiojasi ir klaidina.
Mano kojos visiškai nutrintos ir jaučiu buką skausmą kojų pirštuose. Pavargau... tačiau negaliu sustoti, nes mane apima baimė, kad viskas tapo beviltiška. Stovėti vietoje yra baisiausia, tie patys veidrodžiai, tie patys atvaizdai ir mimikos iškraipytos skausmingai įsispaudžia smegenų vingiuose.
Iš pradžių eiti buvo lengva ir kojos buvo nepavargusios, buvo juokinga stebėti įvairiuose veidrodžiuose iškraipytus atvaizdus, viskas buvo nauja ir netikėta. Tačiau, kuo toliau skubėjau, tuo buvo aiškiau, kad kai kurios veidrodžių rūšys šlykščiai kartojasi, ypač tos, kurios baisiai sudarko mano atvaizdą. O dar tos nemirtingos dvasios, kurios šnibžda man į ausis vis naujas ir naujas žinias apie šią vietą, naujos taisyklės, kurias sužinau ...
Pirma ir nesikeičianti - jei pamatei ypač kreivą veidrodį, turi tuoj pat jį sudaužyti... Dažniausiai šukės labai žeidžia jautrią odą... Taip įgyjami randai... randai ant randų, užsideda pakankamai storas luobas ir tada jau nesibijai daužyti veidrodžių.
Ilgainiui sužinojau ir šmėklų vardus – Skausmas, Laimė ir Mirtis. Visos mane vejasi, dvi ypač gudrios - tai viena, tai kita klastingai įstumia į vis naujus koridorius...
Trečioji, kol kas manęs nepaveja, tačiau tvirtai žinau (man tai pašnibždėjo Skausmas suleidęs į nugarą nagus), kad ji pačiups mane būtent tada, kai atrodys, kad aš jau ištrūkau iš šios karalystės gniaužtų.
Ji vis artėja ir atrodo, jau pradedu jausti jos šaltą kvėpavimą sau ant pakaušio... Ilgai mąsčiau, koks šios karalystės pavadinimas – šiandien sužinojau. Gyvenimas.