Mirties srovė

Kaip visada įsibridęs upėje. Kaip niekada giliai upėje. Upė šąla  nuo dugno, suledėjusios žuvys plaukia pasroviui, gyvos dar, bet suledėjusios, įšalusios savo skaidriuose  kalėjimuose. Horizonte pliki medžiai ir balta žiemos saulė, grumbantys pirštai ir srovė plėšianti kojas nuo dugno…  Dar žingsnis, dar vienas  mažytis žingsnelis, keista, visai nebaisu, net truputi vilioja, kelionė lediniame kalėjime  į  tolius, iki pat galo, iki laisvės jūros … 
  - Dead drift… - pastato draugas butelį  “žalių” ant seno kelmo.
  -  Dead drift… - atsuku kamštelį.
  - Normalu, mes niekada nebuvome normalūs. Kaip tu galėjai jos neįvertinti? Jos žavesio? Juk viliokė, ar ne?
  - Koks dabar  skirtumas. Ledai jau baigia sukaustyti. Vėlu jau …
      Vėl  brendame. Brendame abu, kiekvienas atskirai, kiekvienas  į  savo vietą, kur srovių sąndūra ir gurgėjimas artimiausias kiekvieno iš mūsų širdies plakimui. Manoji srovė stiprėja, kojos slysta per apledėjusį  dugną, bandau sustoti. Įsispiriu į slidų akmenį, užsimoju meškere ir jaučiu kaip pro pirštus  slysta valas.  Pasižiūriu prieš srovę, kažkoks juodas daiktas plaukia upe. Pro mane pradreifuoja  negyvas  juodvarnis, jo sustingęs kūnas trinasi ir vartosi tarp pirmųjų šiais metais ledo lyčių.
-Dead drift!  -  atsisuku į draugą, bet jis toli, manęs negirdi, jis kaip ir aš. Kaip visada įsibridęs upėje. Kaip niekada giliai…