Dialogas (istrauka)

“Vandenynas

Tamsu ir mėlyna man darosi. Akys prisipildo ašarų, bet jos ne mano, ne tavo, ne mūsų. Aš skęstu, matau tai, ką pasiglemžė beribiai plotai. Laivai, piratai, trūnijantys kaulai, čia viskas neturi savo prasmės. O kai paskendau tiek, kad jau tamsa gūdi, išvydau kažką, kas žadėjo man grąžinti mane į viršų. Tai buvo gražu ir žėrėjo visomis spalvomis, tačiau tai buvo mano staigi mirtis. Aš jau jaučiu skausmą ausyse ir mano akys gamina ašaras tokias tikras, kaip kad ir aš pats. Aš nuskendau vandenyno dalyje – arbatoje.
Su geriausiais linkėjimais
Ponas Knauf”

200? (senai, labai.. bet verta demesio)