Sėdėjo senis mėnuly
suprato, kad liūdi
pasigedo jis laimės savos
taip pat kaip kepurės kažkur pamestos.
Oi, seni, seni nereikėjo pamesti kepurės
Nereikėjo laimės paleisti
Jau pervėlu, jau „peeervėėėluuu”...
Gyvena senis danguj
užsisklendęs savo viduj
kasryt žvaigždės ima byrėti
bet senis neturi kur jų įdėti.
Oi, seni, seni nereikėjo pamesti kepurės
nereikėjo laimės paleisti...