Juodai baltai

Kas būtų, jei susitiktų Jurga, Baltaragio duktė, Liuka Kaminskaitė, Andriaus Šato pirmoji meilė
ir aš? Būtų keista, nes pažįstu jas kaip nuluptas, o pastarosios apie mane, matyt, nežino nieko. Ar galime sakyti, jog būčiau pranašesnė už jas? Vargu, oi vargu. Nei supaus aš ant malūno sparnų, nei bato esu bandžius pakramtyti (nors tai neturėtų būti sunku įgyvendinti), nei žinau aš kas ta pirmoji meilė ar piršlių laukimas.
Mėgstu, aš labai mėgstu, kiauras dienas spoksot pro langą, svajot, niūniuot. Bet neatidunda jau piršlių karietos ir net kaimynas neaplanko. Net jei pritrūktų druskos jam kepant sekmadieninį kugelį, vargu ar ateitų josios pasiskolint. Kentėtų, ir atžagariais dantim kramsnotų po mišių, tą beskonį bulvių plokštainį, užsigerdamas kefyru. Tai kaip gi čia yra, kad praeiname vieni pro kitus nuleidę akis ir tokie susigūžę? Šalta? Na, tebūnie šalta! Bet tai kvailiausias pasiteisinimas, ir kodėl gi visad visur kišame tą orą?
Jei prie šventinio stalo, bučiau gėrusi spanguolių kisielių kartu su jau minėtomis sesėmis Jurga ir Liuka, nuojauta kužda, jog šios dvi butų kaip reikalas mane išbarusios ir atskaičiusios pusantros valandos moralą. Ar taip sunku nusišypsoti praeiviui? Uždainuoti balsu kai tavoji širdis dainuoja? Išsiverkti ant peties? Ir ne taip jau svarbu kieno tas petys. Juk vis tiek – petys. O mes visi – lyg ir broliai, seserys.
Tačiau logišką, pilna argumentų ir tikrų faktų pasiaiškinimą šioms panelėms aš tikrai turėčiau. Nėra taip lengva išeiti į gatvę, visiems šypsotis, uždainuoti kokia ariją ir nepakliūti į Greitosios pagalbos ligoninę lazdynuose. Kartais pakanka vien tik pažiūrėti tiesiai į akis, o ne kiaurą dieną grožėtis savo (gal ir nelabai vertomis to grožėjimosi) apibalnotomis batų nosimis. Ir BUM BAM tavoji diena sugadinta ir lūpų kampučiai kopėtėlėmis žemyn žemyn... Ir akys jau merkias (ligoninėse visad ima miegas, gal nuo kvapų ar nuo tiek daug baltos spalvos). Gyvenimo džiaugsmą vėlei atrandi, jei tavoji fizinė būklė stabili, o sužlugdytas tik dvasinis pasaulis ir visos tos moralinės vertybės, apie kurias taip madinga kalbėti.


Šį rytą, besiruošdama paragauti naujai užplikytos žolelių arbatos, krestelėjau ant minkštasuolio ir visai neplanuodama savo dešiniuoju sėdmenų pusrutuliu įjungiau apdulkėjusį televizorių. Išvydau juodai baltą a. a. Balio Dvariono veidą. „Manau, jog muzika turi būti kvapni. Tai yra svarbiausia“.
Na ir ką Jūs manote? Likusią dienos dalį daviau darbo savo ausims, o ypač riestai nosiai. Klasikinė, mėgstamiausios, senos geros dainos, vinilas, negirdėtos... Išplečiu šnerves kiek tik galiu, iš visų jėgų, užsimerkiu ir... nieko. Na ne, gal ne nieko. Namų kvapas. Ant palangės besipuikuojantis Jeronimas tikrai kvapnus vaikinas, o ir mano katės, nors ir tvarkingos, atsiduoda Darling‘u ir, rodos, kaimynų katinais. Dar ir kava kažkur garuoja. Ar tai ir yra ta kvapnioji muzika?
Nusprendžiau į šį klausimą atsakyti vėliau. Nes šiai dienai planų tikrai turėjau. Penkiasdešimtą kartą pasinerti į Borutos sukurtą pasakų pasaulį ir, žinoma, paragauti riešutų duonos.