*  *  *

         
    Kai lemtys pina iš likimų kaseles,
    lyg pasakyti ko nelieka.
    - Tada Nepaprastus Vartus atrask.

    Tiek išsakyta knygose patarlėmis,
    eilėraščiais, dainom;
    Tiek pasakyta žvilgsniu,
    mostu,
    žodžių ašarom įlyta...

    ...Tiek išgirsta. O jie vis vien,
      lyg atmintis, byloja.
      O ir Dangus,
      Beržų viršūnės
      ir Žiogų smuikai...

      Ką beištarti,
      ko nepaskundė sapnas,
      ar ko neištarei pats sau;

      Ką beištiesti,
      ko kartais pagaili saulėlydis,
      ko pavydės to jausmo pelenai...

      ...Lėtai išeiti kaip,
        kai lemtys
      - tyliai tylia-
        kitą rytą
        perpina
        viena kitai
          kasas.