Upės Karalius

Sėdžiu ant didelio kalno kupros, aplink apšerkšniję krūmokšniai, apačioje raitosi pajuodusi žieminė upė, iš aukštai matosi geriausios vietos, kur žiemoti renkasi salačiai. Čia, viršuje, švilpia žvarbūs vėjai. Įsipilu į puodelį vyno ir grįžtu. Grįžtu mintimis į praeitį...
Viskas buvo taip tikra, ir šaltyje grumbantys pirštai ir ledinė upės srovė spaudžianti mane per juosmenį, ir susikūprinęs žmogus, einantis kitu krantu... Kažkur jis man matytas, tikrai matytas, tie sunkūs ir lėti žingsniai, kareiviškos kuprinės prislėgti pečiai, varnalėšų kūliai įsipynę tankioje barzdoje ir gilus, tartum bedugnis šulinys, žvilgsnis, žiūrintis ne į tavę, bet kiaurai pro tavę... Ar tai tik nebus Vytas? Taip tai jis, pažįstamas tarp visų žvejų, neretai pašiepiamas ir nevispročiu laikomas, bet kartu ir visų nebyliai gerbiamas, gerbiamas už tai, kad visada moka suvilioti žuvį, net ir tada kai niekam nekimba... Ir dar už pasakas, kurios neįtikėtinos, bet visi patiki, kai jas prie laužo seka jis, upės karalius...
-Vytai, kur geriausios vietos salačiams?
- Eini eini pasroviui, praeini pušyną, akmenį, prieini Šluotos kalną, ir ratais ratais lipi į jį, nes tiesuma per statu būtų...
- O ko į tą Šluotos kalną lipt? Juk nepakeliui, kuo jis ypatingas, kas ten jame?
- Ogi nieko, vėjai švilpia, tik vėjai švilpia...
- Neduokit jam daugiau gert...
Tai tokios Vyto pasakos... Prapuolė senai, labai senai. Sėdėjom vieną vakarą prie laužo ir pasakė:
- Ryt išvažiuoju į Ameriką.
- O ko tau į tą Ameriką?
- Sūnus ten, rašė laišką, rašė, kad ten pilnos upės lašišų... Ryt išvažiuoju...
- Kuom gi tu važiuosi? Gal šituo savo surūdijusiu dviračiu?
- Vakar pardaviau butą, turiu ant lėktuvo ir pradžiai, kad įsitvirtint, kol susirasiu darbą kokį...
- Neduokit jam daugiau gert...
- Va mano ginklai nuo visų ligų, neprapulsiu... - dūrė pirštu į žolėje gulinčias meškeres ir nusikvatojo, tik tas kvatojimas kažkaip bauginančiai nuskambėjo, nelyginant paukščio apdegusiais sparnais ir krentančio į liepsnojantį mišką klyksmas...
- Va mano ginklai!
- Nepilkit jam daugiau, viskas...
Nuo to vakaro Vyto niekas nematė. Nei kitą dieną, nei sekantį mėnesį jis nepasirodė. Prisimindavo kartais žvejai, paminėdavo geru žodžiu. Po to atėjo pavasaris, visi išsibarstė po tolimasias sraunumas ir pamiršo...
Pamačiau aš jį beveik po dešimties metų. Katedros aikštės pakraštyje, prie apledėjusio suolelio, gulėjo jis beginklis, sunkios vienatvės, tartum degtinės butelio, prispaustas prie šalto betoninio grindinio. Pro šalį, išdididžiai lyg dievai, kupini pseudoužuojautos ir atlaidumo ėjo žmonės, spalvotuose maišeliuose nešė apelsinus, šampaną ir vištas be galvų. Įsisupę į brangius kailinius, paėmę už rankų vaikus, praeinantys ir nesustojantys, slysčiojo plikledžiu ir spjaudė saulėgražas ant jo plaukų.
- Vytai, ei Vytai...
Upės karalius prasimerkė, tačiau manęs nepažino. Jo akyse, kažkur toli toli, tarytum juodoje šulinių gelmėje, sidabru blykstelėjo neršiančios žuvys, ten vos įžvelgiama, laisva nuo užtvankų šniokštė upė...