forever in need to die... (bandymas pasitraukti...)

Jis stovėjo ant tilto ir žvelgė į besileidžiančią saulę. Raudona spalva atsispindėjo purvinoje jūroje suteikdama tiršto kraujo įspūdį... Jis nematė aplink susirinkusių žmonių, negirdėjo mažų vaikų krykštavimų, Jis žiūrėjo tiesiai mąstydamas apie praeitį...
Eilinis alaus butelis greitino laiko tėkmę stumdamas gyvenimo keliu... Keliu, kuriuo Jis eiti nenorėjo... Nenorėjo eiti vienas...
Nusileidusi saulė ir šaltis išvarė žiūrovus iš pajūrio. Naktis tyliai šnibždėjosi su jūra vėjo kalba, nenorėdami, kad jiem kas nors maišytų... Tačiau Jis neišėjo... Uždegė žiebtuvėlio ugnį, dar kelias sekundes pažiūrėjo, kaip ugnelė koketuoja su vėju... Kaip šaltas vėjas praskrisdamas apkabina, pakužda, jog dar sugrįš, pabučiuoja karštąją ugnelę ir pasislepia jūroje...
Prisidegė cigaretę, pažvelgė į butelį. Putotas alus Jam priminė beribę jūrą... Maža dalelė piktos jūros buvo uždaryta ir priklausė Jam... Jūra, kurios Jam nereikėjo... Numetė nuorūką ir stebėjo, kaip užgęsta raudona žarija... Žiūrėjo, kaip užgęsta viltis, lyg krentanti žvaigždė...
Jis atsistojo ant turėklo, nužvelgė bebaimę jūrą... Žuvėdros klyksmas... Kelios sekundės suprasti, jog Jo gyvenimas, kaip nereikalingo akmens, mesto į jūrą, nelaukiant jo sugrįžtant... Šaltos bangos priėmė Jį į savo glėbį... apkabino... aistringai pabučiavo... Jis niro gilyn... gilyn į tamsą... Į nežinomybę... Deguonies trūkumas užspaudė gerklę... Prieš akis atsivėrė vartai... Vartai į pragarą. Ten Jo jau laukė... Tačiau Jis neįžengė... Neišdrįso... Vangiai mosikuodamas rankomis, Jis kapanojosi į viršų stengdamasis ištrūkti iš šėlstančios jūros glėbio...
Jis išlipo... Nesustodamas ir neatsigręždamas į rėkiančią jūrą Jis ėjo tolyn nuo jos... Pavargęs kūnas griuvo ant smėlio, šlapi drabužiai lipo prie kūno ir dar labiau šaldė... Delnai nevalingai gniaužė šlapią smėlį... Bet Jis neturėjo jėgų atsikelti ir eiti taku... Neturėjo jėgų prisikelti ir gyventi toliau...