Tapoma čakrų naktis

Giliame mėnesienos šešėly
Švelniai glūdi baimės akių tyluma, savo peilių geležtėmis pjaunanti širdies kruviną randą,
Subtilaus suvokimo erdvėje sielos paukščio siluetas sutrupa į gabalus akmens plieninio abejonių horizonte,
Vienatvė,
Pati ištikimiausia draugė,
Vienatvė
Alsuoja gelžbetonine ugnim, slystančia iš delnų liūdnojo pajaco,
Marmurinio budisto akys byra ašaromis skausmo į tuštumą Nirvanos,
Meditacijos pagirios baigia užsmaugti pajaco gimusį džiaugsmą dėl širdies žuvusio šalčio, Begalinės akimirkos kloduose graviruoto ant krištolinio sarkofago veido,

Veido krištolinio sarkofago, iškalto skaudžia patirtim
Lyg permatomas kraujas varvančio ant žalių amžinybės pievų,
Mirusių iliuzijų lopšio.


O dabar
Haliucinacijų bedugnėje celėje,
Vienutėje  bemiegių sapnų
Baimės vijokliai grakščiai apglėbia vakaro šviesą.