Eik jau?

Prisimenam kalvas kur Nemunas vingiuoja,
sustojam ir neleidžiam saulei nusileisti,
vingiuojam gal, nes tingim tiesiai eiti,
vilioja mus kaip paslaptis rytojus,
todėl nenusispjauk ranka numojęs.

Kažkur girdėtą pasaką dainuojam,
su valtim plaukiame kaip žuvys per gyvenimą,
ir nebegirdime kas tolima ir artima, padus kutena,
bet nejuokinga kažkodėl, gal per šaltai rymojam?
bet negalvojam, kad vis ši diena dar ne rytojus.

O kita krantą kai pasieksim drąsūs,
protingi gal nuoširdūs ir nors  basi,
žygiuojam kaip vėžliai vis nuo problemų,
nestojam dar ne saikas rutuliojas,
sniegynuose ar šeip miške šlapiam,
žiūrėk ir kelkis, kaip gražiai žibutės šypsos.