Tik pasiimk

-Trys, du, vienas, Bėk!
-Ką?
-Ko nebėgai?
-Kur?
-prie laimės.
-Kokios dar laimės?
-Ar nematai laimės? Priešais tave stovi, tik nubėk ir pasiimk.
-Nematau, nes nėra čia jokios laimės.
-Palauksiu kol atsimerksi.
-Ha ha, labai juokinga. Grįžk į krantą, nes truputi fantazijose paskendai. Tai tu bėk bėk, pasiimk tą savo laimę, ko pats nebėgi?
-Aš jau bėgau, čiupau, bet nepakėliau. Aš per silpnas, mano laimė didelė, sunki, aš neįstengiu jos paimti. O gabaliuko nenoriu, nes jis užsimirš, ištirps. Tavo laimė šiek tiek mažesnė, matyt tau mažiau reikia, be to tu stiprus, gal pakelsi.
-Kur ta laimė?
-Galbūt ir tau nelemta. Kiekvieno laimė skirtinga. Man ji per sunki, tau ji nematoma, Arnui per greita, Kristinai laimė per aukštai.
-Tai sakai, niekam nelemta pasičiupti laimės?
-Matyt nelemta.
-O tai, jeigu tu sportuotum?
-Vistiek ji būtų per sunki. Nelemta.
-Sakai nelemta, bet iš akių matau, kad meluoji. Vistiek galvoji, kaip pakelt. O aš negaliu padėt tau pakelt?
-Negali, aš negaliu paliesti tavosios, nes ji visai kitokia. Tavo laimė, man toli gražu nėra laimė.
-O jei aš tau padėčiau tapti stipresniam? O tu mane išmokytum matyti laimes. Tai galbūt lengviau būtu jas pasiimti?
-Vaikiškuose filmukuose šito moko. Patarlėse tą sako. Kartu ir kalnus nuverst galima. Galima brolau, galima. Bet žmonės jau tūkstančius metu neina išvien. O, kad tapčiau pakankamai stiprus, man neužteks tavo pagalbos. Kiekvienas žmogus turi man padėti, kiekvienas turi suteikti man jėgų, ir aš kiekvienam suteikti regėjimo. Bet aš savanaudis, jie savanaudžiai, aš neatiduodu savo sugebėjimo regėti laimę kitiems, aš jį laikau sau, nes kažkas man kužda, kad jį reikia laikyti sau. O to kažko, aš kol kas dar nenugaliu.
-Bet nugalėsi.
-Be abejonės.