Atsimenu tave

kai tu buvai undinė
žaliajam ežere...

galėjau tik žiūrėti
iš dugno į tave

nekaltas tavo grožis
lietaus šlapiam fone...

spindėjimas žvynų
it lašas tamsoje

kai tu buvai undinė...
tai lijo miškuose...

šlapia lietaus ramybė
skandino miglose

spindėjimas undinės
nušvyto pilkume

pasiėmė undinę
žmonės pas save

atsimenu undinę
kaip lašą tamsoje

renku žvynus pakrantėj
svajoju apie ją

tik nebėra undinės
užgeso jos šviesa,

nes nesuprato žmonės,
kad žemė per sausa