apie Jos Kirmenybę Obuolinę

Vieną karštą vasaros dieną Kvailystė gulinėjo savo hamake ir žolės stiebeliu stumdė debesėlius danguje, kai staiga iš žolės pasigirdo garsus PUKŠT. Piktas toks. Kvailystė žvilgtelėjo žemyn.
- Ko rūstauji, Ežiuk? – pasiteiravo.
- Pukšt! – pareiškė Ežiukas, kas jo kalba reiškė “Iš manęs ką tik atėmė didžiulį, raudoną, sultingą obuolį. Tai yra nesąžininga ir negražu.”
Kvailystė net išsižiojo iš nuostabos. Kurių galų atiminėti obuolį, jei gali čia pat rasti kitą, tokį pat didelį, raudoną ir sultingą? Ežiukas tik pukštelėjo atsakydamas, neva, ir aš taip manau, bet yra, kas nesutinka su mano nuomone. Piktai treptelėjo kojyte. Po akimirkos dar kartą treptelėjo, šį kartą visomis keturiomis paeiliui. “Tokio pikto Ežiuko dar nemačiau…” pamanė Kvailystė. “Dar truputis, ir iš to pykčio jam garbanėlės išsitiesins,” šmėkštelėjo mintis, ir ji vos susilaikė neprunkštelėjusi.
- Eime, Ežiuk, pažiūrėsim, - Kvailystė iššoko iš hamako ir pasirąžė. – Kur tas tavo obuolys?
- Pukšt, - paaiškino Ežiukas, ir nutipeno, rodydamas kelią.
Netrukus abu atsidūrė prie senosios obels. Kvailystė įdėmiai apsidairė, tačiau nieko, išskyrus didelį, raudoną obuolį nepastebėjo.
- Štai, Ežiuk, tavo obuolys. Atrodo, niekam jo nereikia… - pastebėjo Kvailystė ir pasilenkė obuolio.
- Tik paliesk jį, ir mano kariai sumals tave į miltus! – pasigirdo spigus riksmas.
Kvailystė skubiai atitraukė ranką ir apsidairė išsigandusi.
- Oiiii… - spygtelėjo staiga, ir atšoko atgal.
Obuolį buvo apsupę balkšvi vikšrai, atstatę į Kvailystę ietis su antgaliais iš obuolių sėkliukių. Šalia rangėsi didelė kirmėlė, pasipuošusi karūna.
- Pukšt, - pukštelėjo Ežiukas. “Sakiau gi…”
- Šis obuolys nukrito nuo Mums priklausančio medžio, vadinasi šis obuolys Mūsų! – pareiškė kirmėlė ir išdidžiai užrietė uodegos galą.
- Kaip tai jums priklausančio… - nustebo Kvailystė. – Kokia teise? Sodas juk mano…
- Sodas tavo, o medis Mūsų! – atkirto karūnuotoji.- Mes esame Jos Kirmenybė Obuolinė, šio medžio ir visų jo obuolių bei vikšrų karalienė! Karūnos nematai???
- Na… matau… - sutriko Kvailystė. – Bet…
- Jokių “bet”! – nukirto Jos Kirmenybė. – Šis medis Mūsų, vadinasi ir obuolys, nukritęs nuo jo, taip pat Mūsų!
Kvailystė tankiai, tankiai sumirksėjo ir patempė apatinę lūpą. Ežiukas tik pukštelėjo iš nuoskaudos ir pykčio. Tuomet žingtelėjo obuolio link.
- Sargyba!!! – suspigo Jos Kirmenybė.
Vikšrai tuo pat metė obuolį, čiupo ietis.
- Pamokykit tuos akiplėšas! – toliau spiegė jos Kirmenybė. – Pirmyn už jūsų Karalienę!
Vikšrai atstatė ietis ir pajudėjo Kvailystės ir Ežiuko link. Šie išsigandę atsitraukė. Kvailystė pravirko, Ežiukas kažką nerišliai pukšėjo ir burbėjo.
Staiga pasigirdo traškesys, ir iš netoliese išvešėjusio serbentų krūmo iššokusi Lūšis nuliuoksėjo tiesiai per vikšrų kariauną. Jai pavymui atlėkė obuolio nuograuža. Lūšis stryktelėjo į šoną, nusikvatojo ir pašaipiai riktelėjo:
- Ir vėl pro šalį!
- Labas, Kvailyste! – riktelėjo ir liuoktelėjo už artimiausios obels.
- Labas Kvailyste! – šūktelėjo iš to paties serbentų krūmo iššokęs Tomas.
- Tuoj aš tave… - pagrasino Lūšiai, ir puolė jai iš paskos.
- Nepagausi! – pasigirdo nutolstantis Lūšies juokas.
- Labas Lūšie… Labas Tomai… - pavymui sumurmėjo Kvailystė.
Tuomet atsisuko į Jos Kirmenybę. Pastaroji sutrikusi žvelgė savo besitraukiančios kariaunos likučius. Pakėlė akis į Kvailystę su Ežiuku…
- Žinote, o gal jūs imkite tą obuolį… - sumurmėjo tyliai. – Šitajį… Kaip dovaną nuo Jos Kirmenybės Obuolinės… Būta čia… Mažas kažkoks obuoliukas… Mažytis toks… Mums jis vis tiek nereikalingas… Be to reikalai, nėra kada čia dėl kažkokio obuoliūkščio ginčytis… Sargyba!
Ir skubiai nušliaužė obels link, bailiai žvilgčiodama per petį atgal.
Kvailystė susižvalgė su Ežiuku.
- Štai, tavo obuolys, Ežiuk, - neryžtingai kažkaip pasakė.
- Pukšt… - lygiai taip pat neryžtingai atsakė Ežiukas. “O žinai, ne toks jau jis didelis, raudonas ir sultingas…”
Kvailystė tik gūžtelėjo pečiais.
- Eime tuomet, surasime tau būtent didelį, raudoną ir sultingą, - pasiūlė.
- Pukšt, - sutiko Ežiukas.