Concerto grosso in F

Brėkšta pavasario diena fontanų ir alėjų akivaizdoje:
Užgauti drėgno vieversio sparno,
Bunda pilys, bažnyčios, dvarai bei muziejai.
Rytų padangėje išvydęs aistrą,
Apanka mokslininkas pedantas
Ir ima plūsti kvailelį rytą,
Kad šis, neturėdamas smegenų,
Iš kitų tik protus vagia:
„Rudenį ir žiemą konstravau aš robotus, kompiuterius, automobilius,
  Išvedinėjau matematines formules, sprendžiau chemines lygtis,
  Ilgais vakarais laboratorijoje mane aplankydavo pelėdos,
  Mąstyt padėdavo mėnulis...
  Pažanga perniek nueis! Po šimts!
  Trauks mane per dantį
  Poetai, baletristai, muzikantai, istorikai ir filologai.
  Nuo kovo lyg rugsėjo - reakcionierių valdžia. „
Nuotakos baltu rūbu pasidabinusios obelys, kriaušės,
Žaliu jaunikio kostiumu tuoj puikuosis beržai, klevai,
Apleidę sapnus, nubunda žvirbliai -
Nubudę medituoja, po meditacijos - malda.
Rasota žole žengia atlapaširdis menininkas:
Išgirdęs Gamtos buvimą, atgauna klausą
Ir prabyla į savąją būtį:
„Dėkui tau, svieteli margas,
  Kad ieškantį vaduoji iš deginančio šalčio,
  Maitini riešutų duona, pagirdai paukščių pienu!
  Pavargau nuo filosofijos - nyku buduaruose rymot.
  Ačiū tau už dar vieną progą pajusti grožio dvelksmą. „
Įmerkiu basas kojas į vėsų baseino vandenį...
Užlipu į pilies bokšto viršūnę...
Lesinu paukščius bandelės trupiniais...
Suskyla į šipulius išnaktų avangardas -
Stingdančiu karščiu sukrečia klasikinė aušra.