[N*S*L*U*T*S] [V*J*S]

Kčiū kčiū ...
Be paliovos kažkas skleidė bjaurų garsą, kurio nesinorėjo klausyti, bet kitaip buvo neįmanoma. Debesys neįprastai greitai lėkė dangumi. Keista. Vėjo nebuvo nors ir labai norėjau jam duoti vardą. Stovėjau beveik ant savo namo stogo [neįstiklintame balkone].
Atrodė, kad esu kažkoks suknistas visatos centras. Dūsavau lėtai ir aistringai net pats nežinodamas kam tą darau. Iš šalies atrodytu, kad tuoj pajusiu orgazmą tiesiog matydamas visą tą nuostabų vaizdą arba, kad man daro oralini ne itin gražių bruožų moteris.
Svajojau apie kerintį vakarinės jūros peizažą saulei besileidžiant, kai geriu skaniausią vyną, apie apsnigtus Tibeto kalnus rytais, apie šiltą Raudonosios Jūros vandenį, apie nuostabią žmoną ir kelis įvaikintus vaikučius iš Indijos ... kaip tipiškas romantikas.
Dabar temanau greitai besisukančią Žemę, kuri manęs tikrai neramina. Neramina, nes akivaizdžiai matau jos pokyčius.
Tyliai stebiu kiekvieną išsilenkimą, naujovę, liniją šen ar ten. Beveik erotiška. Lyg tikra oda. Pati švelniausia ir nuostabiausia, kvapniausia ir visų geidžiama. Taip norėjosi per dailiai ir švelniai oranžinę šiltą liniją perbraukti savo šaltais pirštų galais ir laukti kada pašiurps oda ir sustandės speneliai. Apsvaigau nuo minties, kad tai realu ir įmanoma.
Burnoje pasidarė saldu, kai čiulpiau jos krūtį. Glostinėjau ją ilgiau nei tęsiasi diena. Čiupinėjau visur kur panorėjęs.
Po kojomis jutau visišką atsidavimą ir priklausomybę. Nežinau kodėl po kojomis. Pėdas vėsino lengvai šaltas upės vanduo, kuris tą pačią dieną pavakary mane maloniai masažavo ir džiugino savo nuolankumu.
Naktinis dangus nebuvo labai nuostabus ar vertas dėmesio, bet iš kažkur atsiradęs pareigos jausmas neleido eiti miegoti į jį nepavėpsojus kelias valandas. Užmigau tik išgėręs pigaus vyno butelį.
Nuo mažumės nemėgstu miškų, o tuo labiau būti juose vienas. Baugu. Tikriausiai bijau vienatvės arba esu šioks toks paranojikas. Keista, nes dabar gyvenu prie miško, maudausi jo upelyje, einu jo takais, kertu jo medžius, atsikėlęs įsivaizduoju fantastišką jūrą.
Kažkurią naktį išgirdau keistus balsus šaukiančius prie kelio į miestą. Nesąmojingai atsistojau ir išėjau beveik neapsirengęs, neužrakinęs durų. Neatlikau įprastų veiksmų. Per daug skubėjau. Ėjau tiesiai gana ilgai.
Išėjau laukais. Bridau rasota pieva, kuri man buvo iki kelių. Išėjau ir niekada negrįžau.
Gal paklydau, o gal radau savo svajonę...

Net ir šios baltos sienos man primena prabėgusią jaunystę. Pralėkusią. Prašuoliavusią.