Amžinai ieškantis

jei leisčiau savo skausmui tekėti per mane
galbūt nustočiau skęsti kančioje

vilties nėra, tik neviltis
trumpa kaip per Atlantą permestas baslys

per baslį vienišas einu
ir žongliruoju basomis ant peilio ašmenų

banga atriedanti saldi
kaip mano motina mirtis

joje paskęsti ketinu
ir amžiais suptis tarp žuvų

ji paskandina laivą savyje,
tačiau tik švelniai paliečia mane

mirties outsaideris esu
nėra pasaulyje kapų,

kurie paimtų į save
ir amžinai sustingdytų mane

gyventi priverstas esu,
migloje klaidžiot tarp kapų,

matyt palaimą mirštančių akių
ir nesulaukt savų namų...