Dar vienas žingsnis “už ribos”

Siūbuojanti lemputė
Popierinis kraujas
kreivas laikas ir erdvė.
Užuolaidos, judančios be vėjo, ir
eilės.
Nesuprantama kalba.
Susigūžęs kampe stebiu, kaip ant koridoriaus sienos krenta
šešėlis
žmogiškas, bet ne žmogaus. Jo galvos forma primena plaktuką.
Šešėlis be garso juokiasi ir mano kraujas stingsta, bet aš vistiek stebiu,
kaip ateina dar vienas, mesdamas šešėlį ant sienos, ir ateina su ryšuliu rankose. Jie juokiasi, ir pašiurpęs aš matau, kad iš jo laša kraujas. Pro skylę kruvinoje medžiagoje išlindusi kūdikio ranka. Nors aš matau tik šešėlius, aš žinau, kad ji papurtusi ir melsva...
Už lango be garso pasirodo sraigtasparnis. Aš guliu po palange ir nejudu. Sraigtasparnio priekyje, ten, kur turėtų būti kulkosvaidis - dvi didžiulės šnervės. Jis uodžia žmones šitame apleistame mieste be stiklų. Pasisukiojęs jis tyliai pasišalina, ieškodamas kitos aukos.
Uždarame kambaryje tyliai miršta dievas.
Gulėdamas virtuvėje prie durų aš stebiu šešėlį už matinio stiklo ir meldžiuosi, kad jis manęs nepastebėtų. Plika pamėlynavusi pėda kyšanti iš už sofos primena man, kad pakaruoklio namuose nevertėtų kalbėti apie virvę. Vėl be garso juda užuolaidos nespalvotame sapne, kur televizorius užsiciklinęs kartoja “Labanakt, vaikučiai”. Bedieviškas juokas nustelbia mano mintis ir aš matau, kaip kažkas tamsaus sukasi vilkeliu koridoriuje prie knygų. Ir juokiasi, juokiasi, juokiasi... Knygos krenta ir atsiverčia ties septynioliktu puslapiu. Šoku pro langą į balkoną tik tam, kad suprasčiau, kad už lango tėra pilka tuštuma.
Aš suku paskutinę lemputę. Esu vienas, bet kitame kambaryje kažkas blaškosi ir bando išlaužti duris. Tame kambaryje perdegė lemputė, ir tamsa sunkiasi pro plyšius duryse. Aš skubu, nes koridoriaus lemputė jau blausiasi. Per vėlu.
Branginu savo baimes.
Žaliai oranžinis saulėlydis šviečia pro mano kambario langą. Tolumoje, debesyse, matosi ilgas kinietiškas drakonas. Pažvelgiu į savo daugiaaukščio sieną ir pamatau žmogų, be jokios įrangos kopiantį aukštyn. Paklausiu jo, kiek valandų. ”Dvi su puse po vidurnakčio” - atsako jis, šiepdamas bedantę burną. - ”O taip nesenia jie sakė - dvi minutės iki vidurnakčio, dvi minutės dvi minutės dvi minutės...”.
Ir aš vėl matau baltą ”grybą”. Žmonės bėga slėptis, o aš ramiai laukiu, kol mane nušluos smūgio banga. Ir juokiuosi, nes mano sušiktas gyvenimas baigsis greičiau, negu tų idiotų, kurie pasislėpė.
...
Liftai turi ypatybę nesustoti tame aukšte kur reikia. Jie arba amžinai kyla arba greitai krenta. Su manim.
...
Vėl sujuda užuolaidos.
Guliu lovoje, ir stebiu besvorį žmogaus karkasą, plūduriuojantį ties lubomis. Vijokliais, apaugusiais dvylikaaukščius, ropščiasi aklas suanglėjęs žmogus. Jis griebia nuo mano stalo kepalą duonos, neišlaiko pusiausvyros, ir krenta. Kraujas tyliai susigeria į žemę. Aš esu niekas, norintis būti kažkuo. Girdžiu demonišką juoka, ir stebiu, kaip pro orlaides į mane tiesiasi ilgos juodos rankos. Aš šlakstau jas švęstu vandeniu, aš paaukoju joms savo katiną, aš išsipjaunu sau akis, bet jos vistiek sugniaužia mano gerklę.
Aš mirštu. Vėl.
...
Šypsodamasis pakeliu taurę juodo vyno. Mano tikrieji draugai, mano baimės ir košmarai, nusišypso ir išlenkia po stikliuką mano kraujo. Mano fobijos, maitintos bulvėmis, pagaliau suaugo.