penkta diena

ant žemes išrikiuoti penki lagaminai ypatingasis ant lovos žvilgsnis nuolat krypsta jo link

jaudinies lauki sutrinki čiumpi daiktus ir krauni į šeštajį grūdi verti bet kaip pasipila šukės nebijai bandai uždaryti spaudi daužai kumščiais neužsidaro prakeiktas lagaminas negaili jėgų o jis tik išsprogina akis sutarška sagtimis prakeiktas lagaminas šaiposi juokiasi kyšteli pelesiais aplipusį liežuvį

ko ten pridėjai verčiau viską mesti lauk

langas jau pravertas visa krenta ir kyla tiek mažai pastangų tereikia kad viską išmestum lauk o kiek reikėjo kol sudėjai

atrinkti daiktai byra segtukai žalios kojinės su skyle kelyje krenta mamos nukirpti undinės plaukai tik spalvotoj vaikystės nuotraukoj telikę slysta veidai leidžiasi nuoskaudos varva prisiminimai lengvėja rankose nupuola pliušinis meškiukas

nubrozdintas kelis vėl peršti rauni kraujažoles trini delnuose dedi ant kraujuojančio kelio ką pasakys mama juk suplėšei naujas giedrutes bereikalningos peštynės su broliu taip tau ir reikia

tyliai virsteli durys įslenka šuo pritupia prie kojų spokso tiesiai į akis tai bent įžūlus šunėkas ko nori lauk iš kambario jis ginčijasi su tavim pirma paglostyk tada išeisiu

bet išeini tu ant žemės guli šeši tušti lagaminai prisimeni Gete's žodžius: aš tiek daug turiu o jausmai jai viską praryja aš tiek daug turiu o be jos viskas virsta nieku...