Žvaigždžių ašmenys

1.
 
    Seras Hektoras, jo didenybė Litijos princas, keliavo ilgas savaites ir dar ilgesnius mėnesius.
    Keliavo jis atšiauriais Heskalijos slėniais bei pakalnėmis, nesigręžiodamas atgal, nekreipdamas dėmesio į staugiantį žemumų vėją ir į kaulus veriantį vėlyvo rudens šaltį. Visoje jo povyzoje buvo justi kažin kas ryžtingo – į horizontą nukreiptos rudos akys beveik nemirksėjo ir nežvelgė kitomis kryptimis, tik pirmyn, tarsi nenorėtų pamesti iš akių tolimo, niekam nežinomo kelionės tikslo; rankose tvirtai laikomas didžiulis kovos kalavijas nežymiai spindėjo, lyg laukdamas būsimo iššūkio. Hektoras žengė be dvejonės, nesustodamas, nebent retkarčiais susikurdamas nediduką lauželį ir nusnūsdamas kur kelioms valandoms – raumeninga, lokio kailiniais apsigaubusi jo figūra sparčiai stūmėsi plačiomis, neaprėpiamomis myliomis. Princas žygiavo sukandęs dantis, tyliai, nemurmėdamas ir taisyklingų bruožų, vėjo nugairintame jo veide tvyrojo neįprasta ramybė. Tačiau taip turėjo būti – ant nugaros pritvirtintas permestu per krūtine diržu skydas, su atvaizduota riaumojančia tigro karališka emblema centre, bylojo, jog aukštesniojo kraujo palikuonims nederėjo demonstruoti silpnumo ar dvejonių.
    Toks buvo auklėjimas, tokios buvo tradicijos.
    O pro šalį slinko Heskalija – beribė lyguma, įrėminta pakraščiuose didžiulių kalnų, kurių siluetai, regėjos, gožė dangų. Niūri bei apleista, ši žemė širdy nežadino jaukių jausmų. Toli nuo civilizacijos ir žmonių, toli nuo šurmuliu persmelktais miestais, sielą apimdavo stingdantis vienatvės jausmas. Vieninteliai pakeleiviai Heskalijoje ratus virš galvos sukančios, įžūliai karksinčios varnos, susigūžę, susitraukę, spygliuoti krūmokšniai, išretėjusi kalnuotų vietovių žolė ir tas atšiaurus, gailesčio nežinantis, dvasią lediniais pirštais gniuždantis šaltas vėjas. Sutemus, saulei pasislėpus už horizonto ir danguje įsižiebus pirmosioms blankioms žvaigždėms, kažkur tolumoje pasigirsdavo keisti, niekur negirdėti gyvių balsai – vietomis staugiantys lyg gigantiški vilkai, vietomis riaumojantys tarsi lūšys, jie susiliedavo į nedarnią visumą, aidinčią slėniais; noras miegoti dingdavo per kelias minutes.
    Bet kuris mirtingasis savo noru niekuomet vienas nesileistų į žygį per šį kraštą.
    Tačiau tik ne jo didenybė, seras Hektoras.
    Princas turėjo tikslą.
    Niekas tuo laiku tada taip ir nežinojo, iš kur pasirodė Tamsos Elfai. Atrodė, jog vieną dieną pasaulis buvo kaip buvęs, o kitądien, staiga visiškai nelauktai, netikėtai,  tiesiog žaibo mirksniu, iš miškų ėmė plūsti keistos būtybės, žudančios viską savo pakely. Kai žmonės atsitokėjo ir ėmė veikti, ištisi kaimai bei miestai jau skendėjo liepsnose. Prasidėjo ilgas, kruvinas, beprotiškos ištvermės ir valios reikalaujantis karas. Elfai – neaukšti, ilgaausiai, tamsiaodžiai, kailiais apsikarstę, laukinio plėšrūno žvilgsnį ir užsispyrimą turintys padarai – nesuskaičiuojamomis bangomis žygiavo iš visų pusių, aštriais, niekur nematytais, keistai lenktais kirsdami viską kas juda iš eilės, rėkdami karo šūkius ir niekuomet, niekuomet nesitraukdami atgal. Situacija nebūt buvusi tokia prasta, jei Tamsos Elfai nežinotų Senosios Magijos paslapčių. Miestų pakraščiuose iš kažkur imdavo lįsti didžiulės juodos žiurkės kruvinomis akimis, cypaudamos lakstyti gatvių grindiniais ir baisiomis, niekur neregėtomis ligomis staiga susirgdavo  ištisų kvartalų gyventojai. Lyg iš niekur užsiliepsnodavo ištisi kaimai, kai riaumojanti liepsna siekdavo pačias padanges; javų laukai pūdavo be jokios regimos priežasties tiesiog valandomis ir visi ėmė justi artėjančią bado grėsmę. Naktimis danguje šviesdavo niekur neregėtų spalvų šviesos, o iš tamsos sklisdavo tyliai niūniuojantys, į neįprastą ritmą susiliejantys balsai, tarsi kas atlikinėtų apeigas ar bandytų iškviesti tamsiąsias dvasias; neįprastų formų siluetai ir šešėliai šoko aplink. Kartais kariai besižvalgydami ir patruliuodami, nusekdavo tais šešėliais ir išeidavo į tamsą, ir be jokio triukšmo, be jokių riksmų, pradingdavo be žinos amžiams. Niekas daugiau jų nebematydavo, niekas nežinojo kodėl.
    Tai buvo juodos, sunkios ir prakeiktos dienos, reikalaujančios iš žmogaus visos stiprybės, kokios jis tik beturėjo.
    Tad  seras Hektoras ėjo, ėjo beribiais Heskalijos slėniais, užsispyręs ir ryžtingai, vis tvirčiau ir tvirčiau spausdamas kalaviją. Jo atkalbėti, sulaikyti buvo neįmanoma – vienas ir tik vienas jis žinojo savo tikslą.
    Į kurį artėjo su kiekviena nauja valanda.