Alkanasis kompozitorius (pirma dalis)

Pirmiausiai prisistatysiu - esu Robertas, gydytojo sūnus, medicinos studentas (ne itin pavyzdingas). Sakoma akys - sielos veidrodis, tad sprendžiant iš manųjų mano siela pilka ir sudrumsta kas karta vis kitokių svaigalų. Aš - vienas iš tų, kurie susilieja su aplinka, vargu ar mane pastebėtumėt eidami pro šalį, o ji buvo kitokia. Monikos buvo neįmanoma nepastebėti. Į mano gyvenima ji atejo su griausmu:  tėvui, palikus mano motina ir vedus jos.

Monika, išsitiesusi gulte prieš mane, kaitinosi saulėje. Kojas, sulenktas per kelius, laikė  suglaudusi, tačiau tarp jos apvalių šlaunų vis tiek buvo tarpelis. Savo vaizduotėje aš padedu rankas ant jos kelių ir švelniai praskėčiu kojas, tada pamatau baltos medvilnės kelnaites, kruopščiai dengenčias dar niekeno nepažintas teritorijas. Aišku aš negalėjau būti tikras, kad ji dar neklata, bet mano pasąmonėje ji buvo kaip tik tokia, kaip Nobakovo Lolita, tik manąjai Lolai jau septyniolika. Grįžęs i realybę, suvokiu, kad Monika pastebėjo, mane žiūrintį į jos trapkojį. Žvilgteliu jai į akis ir ji vėjavaikiškai nusišypso. Mano nuostabai ji šiek tiek, vos vos praskėčia kojas ir aš galiu įžiūrėti siaurą baltųjų kelnaičių lopinėlį. Man iš jaudulio tvirtai sukandus dantis ji atsistoja bei linguodama klubais nueina. Nors įprastą dieną susižavėjęs stebėčiau jos eiseną, šį karta -nusivyliau. Godžiai i gerklę susipylęs dar vieną taurę kažkokio pigaus vyno, kurį man prieš grįžtant pas tėvą įkišo kolega iš universiteto, nustumiu nepasitenkinimą gilyn į save.

Svyruodamas į savo kambarį pastebiu link manęs einantį tėvą, paspartinu žingsnį, nes kažin ar ištverčiau dar vieną pokalbį apie mediciną. Nors jis puikiai žino, kad mieliau rinkčiaus nichilistinę filosofiją nei veikalus apie chirurgiją, jis niekada nepraleidžia progos priminti, kad manęs laukia Hipokrato priesaika. Laimei, jo naujoji žmona jį traukia labiau ir aš netrukdomas pasiekiu namus.

Viduje manęs laukia Monika. Nors jau ankščiau pastebėjau, kad šiandien ji nedėvi liemenėlės, dabar nuo namų vėsos iš po rausvos berankovės palaidinukės styro sustandėję speneliai. Aš nejučiomis prisimenu vieną anatomijos paskaitą, kurios pagrindinė mintis buvo krūtys, o taip, būtent anatomija yra tas vienintelis dalykas, kuris man įdomus visoje medicinos dogmoje.
- Gal pagrosi man? - modama ranka į pianiną paklausia manęs ta gundanti būtybė.
Aš  tylėdamas atsisėdu prie to seno muzikos instrumento, ranka perbraukiu savo nuo prakaito šlapius plaukus ir pradedu groti. Tiksliai net nežinau kaip gimė tas kūrinys, bet dar niekad nebuvau taip užsidegęs. Nuo susijaudinimo pradėjo virpėti mano apatinė lūpa, pirštai bėgiojo klavišais nesilaikydami jokių profesionalaus grojimo taisyklių. Jaučiau kaip pulsuoja kraujas mano gyslose, kaip neaiškios kilmės jaudulys nuvilnija visu mano kūnu. Privalau užsimerkti, turiu laikinai atsisakyti vieno iš jutimų, kad mano smegenys nepatirtų iškrovos. Staiga aš sustoju, neįstengiu tęsti, nežinau kaip užbaigti šį kūrinį, viskas ką galima išgirsti yra mano gilus kvėpavimas. Aš pakeliu savo akis, o Monika žiūri į mane taip kaip dar niekad nebuvo žiūrėjus. Atsistoju, prieinu prie pat jos ir tariu:
- Parodyk man savo kambarį.
Ji klusniai apsisuka ir eina savo kambario link, aš seku paskui.

Ji žiūri į mane ir tyli. Aš ją stumteliu ir pargriaunu ant lovos. Užgulu ją visu savo kūnu, noriu, kad ji pajaustų kiekvieną jo dalį. Ji pradeda blaškytis ir rėkauti, aš uždengiu Monikai burną. Šiek tiek pakilęs, laisva ranka nuplėšiu jos palaidinukę, bučiuoju jos gražias, persiko odelės švelnumo krūtis. Nusimovęs kelnes pakeliu  sijoną, nutraukiu baltos medvilnės kelnaites ir staigiai įsiskverbiu į ją. Keista bet tuo metu mano galvoje skamba dar neseniai mano grotas kūrinys, kuo šiurkščiau ir intensyviau aš judu, tuo muzika garsesnė ir až žinau, kad tuojau pat aš suvoksiu kokios natos turėtų būti paskutinės. Baigęs pabučioju Monikai į kaktą, viskas - tai paskutinis akordas.

Grįžes prie pianino ir palikęs tą bejėgią būtybę, kūkčiojančią mažutėje kraujo baloje aš baigiau kurti savo pirmąjį muzikinį kūrinį. Skubu jį užrašytį, kad nepamirščiau nei vienos natos, nei vienos pauzės.