Laiškas tėčiui

Mylimas Tėtuk,
  o, sveikas. Ką papasakosi? Gali nesivarginti. Neklausysiu. Šį kartą nusprendžiau tau parašyti laišką,  Žinau, tau vis tiek nebus įdomu, gal geriau norėtum praleisti laiką geriant alų ar vergaujant kitiems. Bet nesvarbu - nenori, neskaityk. Tačiau aš parašysiu.
  Atskleisiu paslaptį - man labai patinka knygos. Jeigu knyga yra įdomi, aš nuo jos neatsitraukiu ir persikeliu tarsi į kitą pasaulį. Net negirdžiu ir nematau nieko aplinkui. O tu esi skaitęs nors vieną knygą? Kuri paliko didžiausią įspūdį? Jeigu dar skaitai, atskleisiu dar vieną paslaptį. Mane ypač sužavėjo Stiveno Kingo romanas,, Mizerė“. Jame pasakojama, kaip banalių meilės istorijų autorius Polas Šeldonas padaro avariją. Jį išgelbsti išprotėjusi gerbėja Anė. Ši moteris įkalina Polą kambaryje ir pateikia tik vieną sąlygą išgyvenimui - Polas privalo kurti istorijas apie Mizerę. Kitaip bus nužudytas.
  Štai, mylimasai, matai, kokias knygas skaito tavo mylimiausioji dukrytė? Turbūt manai, jog tokios knygos tik kenkia. O tu klysti. Ši knyga man aiškiai parodė, koks galingas gali būti vienas žmogus. Tereikia tik šiek tiek gudrumo - ir to pakanka, kad galėtų kontroliuoti aplinkinius. Nustebau sužinojusi, kiek gyvybių yra atėmusi Anė. Vien paauglystėje išžudė visą savo šeimą, o suaugusi, dirbdama sesele, ir daug ligonių. Keisčiausia yra tai, kad jos daugybę metų nesusekė, o pradėjus įtarinėti, moteris apsigyveno miškų apsuptyje.
  Sunku suprasti, iš kur pas žmogų gali būti tiek neapykantos žmonijai, kuris galo jausti malonumą žudydamas ar kankindamas kitus. Žinau, ši istorija pramanyta. Pasaulyje nėra tokios Anės. Bet yra kitų, apie kuriuos nerašo spauda, nerodo televizija, bet jie vis tiek yra. Aplinkui pilna žudikų ir kitokių iškrypusio mąstymo žmonių. Yra nemažai tokių, kurie nenorėdami vykdo nusikaltimus. Ir jie nėra tokie, kaip tau, tėtuk, atrodo. Tų nusikaltimų pasekmės yra daug didesnės, negu būna, tarkim, apiplėšiant banką. Tos pasekmės - tai žaizdos viduje. Bet tu to nesuprasi. Galiu pasakyti tik tiek, kad kad vienas iš tokių žudikų esi būtent tu. Žinoma, žmogaus nenužudei. Tačiau nužudei ką kita. Ar bent nutuoki, ką jaučia vaikas, kai vienas kam brangiausių žmonių atima vaikystės džiaugsmą, neatsako į tyrus jausmus, juos sutrypia ir priverčia pamiršti, išgręždamas mažoje plakančioje širdutėje didžiulę skylę? Ar supranti, koks stiprus smūgis yra mažam sutvėrimui, kai jo svajonės ir norai yra sudaužomi? Ar tu tai žinai? Abejoju. Ką? Manai esantis nekaltas? Manyk, ką nori. Gali džiaugtis - dukros jau nebeturi. Nors vargu, ar kažkada turėjai. O dabar užduosiu kitą klausimą. Ar esi laimingas? Juk dabar neturi jokių problemų, tau nereikia niekuo rūpintis, gali eiti kur nori ir grįžti bet kada. Esi laisvas ir nepriklausomas. Tau nereikia pirkti saldainių dukrai, gali nesidomėti jos pomėgiais. Tu net nežinai, kelintoje ji klasėje mokosi. O kam to reikia? Žinai, kiek kainuoja alaus bokalas. To pakanka, kad jaustumeisi gerai. Beje, gal atsimeni vieną momentą? Seniai, kai tavoji dukrelė buvo dar visai mažutė, tu jai pagaminai mažą traukinuką. Nedaug ko reikėjo - kartono, klijų, daug spalvoto popieriaus, ir mergaitė jau spindėjo. Tas traukinukas yra išsaugotas iki dabar, tik su juo niekas nebežaidžia.
  Na ką, man jau ranką paskaudo nuo rašymo. Nusišypsok, aš jau tuoj baigsiu. Dar tik padėkosiu, kad nepagailėjai savo laiko paskaityti, ką aš parašiau. Gal ir neveltui praėjo laikas skaitant - juk sužinojai naujos knygos pavadinimą. Jei turėsi laiko, paskaityk. Galbūt atrasi daugiau panašumų su Ane, juk aš radau tik vieną, aiškiai matomą. Atsakymo nesitikiu, man užtenka ir nebylaus, tuščio ir šalto tavo akių žvilgsnio. Iki. 

                                                                                                                                                            Tavo mažoji išdaiga