Dykuma

Jo suskeldėjusios lūpos maldaute maldavo bent lašelio vandens. Pilni smėlio plaukai, nosis, burna, pragariškas vėjas, kaitri, kepinanti saulė sunkė iš jo paskutines jėgas. Žaizda kairioje kojoje tvinkčiojo ir lyg smulkiomis adatėlėmis gėlė išvargusį kūną, tai vyriškiui priminė, kad jis dar nemirė ir turi šliaužti toliau. Reikia kovoti, negalima pasiduoti. Viešpatie, kaip aš noriu gerti. Apgavikės akys, siunčiančios apgaulingus impulsus į vargšes smegenis sužadino viltį apie oazę, taip reikalingą vandenį ir šešėlį. Apdraskyta, nušiurusi ir šiurkšti karinė uniforma turbūt svėrė apie pusę tonos. Reikia jos atsikratyti, dingtelėjo jam. Šūdas, aš juk negaliu atsistoti. Nežmoniškomis valios pastangomis pavyko nusivilkti tą prakeiktą švarką. Krauju apkepę marškinėliai buvo nemaloniai prilipę, bet dėl vėjo pustomų smulkių smėlio dulkių, kurios skaudžiai čaižo kūną, jų nenusiėmė. Senos, kamufliažinės kelnės savo raštais, dar pagražintais kraujo dėmėmis, tarsi tyčiojosi iš to vargšo - čia tu niekur nepasislėpsi, neužsimaskuosi, po velnių, nes daugiau čia nėra nei vienos gyvos dvasios. Prieš metus, prieš mėnesį, net prieš savaitę jis nieku gyvu nebūtų patikėjęs, kad taip norės pamatyti žmogų. Jam buvo bloga nuo tų šlykščių padarų, kurių vienintelis rūpestis buvo išgyventi, apsaugoti savo menkus gyvenimėlius bet kokia kaina. Netgi žudant. Melas, pavydas, pyktis ir nepasitikėjimas lydėjo pastaruosius dvejus metus kaip hienos, per daug bailios ir klastingos, kad pasirodytų iš priekio. Dieve, kaip aš nuo visko pavargau. Nejaugi tu iš tikrųjų sukūrei šią mėšliną skylę, kurią idiotai vadina namais? O kas dėl to kaltas? Kas kaltas, kad Žemė tapo tuo, kuo dabar yra? Ar tik ne žmonės?
Žiauri ir negailestinga mintis atėjo vyrui į galvą: „Aš niekada nerasiu kelio iš šitos smėlio jūros. Aš nudvėsiu čia iš troškulio kaip koks nususęs šunėkas“.