pasaka dėl ko geriau blogiau,negu pergerai

Kai buvo liūdna sieloj, trūko  šilumos,
Sėdėjau vienišas šiltuos namuos.
Naršiau po internetą pamažu,
Radau ten ir gražių ir negražių.

Taip netikėtai atsitiko tai,
Kas atkeliauja tarsi vėjas, nelauktai.
Tas veidas, žvilgsnis ir juodi plaukai,
Sumaiše mano protą visiškai.

Klimpau gilyn ir, rodosi, skendau,
Dienas, naktis aš dovanojau tau.
Tapai man kaip Tikėjimas, viltis,
Visur mačiau tavas gilias akis...

Svajonės skriejo rytmečio žirgais,
Kartu su jom-tu, palaidais plaukais.
Sapne slydau tava švelnia oda,
Nors skyrė laiko praraja juoda.

Sapne liečiau, sapne jaučiau tave,
Jaučiau tave, kai tu buvai šlapia...
Tarsi aksomo, šilko šlamesys,
Kiekvienas buvo tavo judesys.

Ir buvo daug tokių ilgų sapnų,
Nors nežinojau kas tokia, kas tu.
Vis neramino tik viena mintis,
Ar susitikus viskas neišnyks.

Prabėgo laikas tyliai pro mane,
Tarsi praeiviai mūs jausmų gatve.
Tave žinojau, lyg buvai sava,
Bet man vistiek taip sukosi galva.

Drebėjau visas vien nuo tos minties,
Kad tavo rankos mano kūną lies.
Jaukiam, mažam motelio kambary
Dar nežinojau, kad tu tiek gali...

Įžengus tau, aš kaitrą pajutau,
Nelaike kojos, nekaltai raudau...
Grakšti, jauna ir nuostabiai žavi
Štai! Pagaliau! Šalia stovėjo JI!

Tos tavo lūpos, tavo šypsena,
Tarsi pažystama, labai sena daina.
Ranka savaime siekė apkabint,
Pajaust tave ir dar kažkiek pažint...

Raudonas vynas kaitino aistras,
O gal tą vyną kaitinome mes...
Kaip karuselė skriejo judesiai,
O tu žaidimą savo vis tęsei...

Žinojau, tavo kūnas mano bus,
Jis buvo toks sultingas, bet trapus.
Liečiau tave aš pirštais negrabiais,
Keliaudamas kalnais ir dauburiais.

Pirma naktis, ta baimė, jaudulys,
Man i tave praverė tik duris.
Zinojau, kad jei jos atsidarys,
Tai bus tarsi vulkano vidurys.

Ir vėl sudie, beviltiškas „ate“.
Ir vienas vėl aš „valdiškam“bute.
Bet laimes kiek ir kiek naujų svajų!
Nebus tavęs, tada nebus ir jų.

Kita diena man dave daug minčių,
Truputį  meilės, dar daugiau kančių.
Juk negalėjau likti su tavim,
Likau kalbėti su šalta naktim.

Maniau tai sapnas, kad nerealu,
Net negalvojau, kad tiesiog myliu.
Švytejo žvaigždės ryto danguje,
Iš jų dėliojau širdį ir tave....

Man tavo akys švietė iš toli,
Svajonės, norai buvo dideli.
Ir iš buities, akimirkai laisva
Man leidai vėlei pamatyt tave.

Atsiradai, taip pat ir pradingai
Ir viskas truko baisiai neilgai.
Vėl tavo lūpos skverbės i manas,
Paskendom meilej, kaitinom aistras...

Mažai tada galėjau pasakyt,
Rūpejo būt šalia, tave valdyt.
Ir rodės viskas, kas aplinkui mus,
Paliko savo amžinus postus.

Keliavo lūpos kūnu, kaip medum,
Drėkindamos, tarsi švelniu lietum.
Tu bangavai, kaip jūra, kaip audra,
Tarsi nublokšt norėdama mane.

Bangavo kūnas mano su tavim,
Mes buvom viens kitu, bet ir savim.
Tik tavo akys priminė man vis,
Kad tai ne sapnas, tai tikra naktis.

Naktis ir vėl... ir vėl, ir vėl, ir vėl,
Tik lieka amžinas skaudus „kodėl“.
Nenoriu aš tau skaudinti širdies,
Nes man sunku, o tau sunkiau išties.

Sunkiau, nes viską sprendi tu,
Tik šito aš, atleisk, nesuprantu.
Kaip dviem gali sakyti, kad myli,
Ir būti dviem aistringa ir meili?

Pavydo nugalėti nėr jėgų.
Skaudės iš pradžių širdį, ir tegu.
Atsiprašyki savo vyro dėl ragų.
Tave aš, blaivas protas, palieku...