Žmogaus dvasinė būsena XX a. Viduryje.(Kartais ir XXI a.)

Santykis su aplinka individui visada svarbus  - laikotarpių ir asmenybių skirtumai sukuria bendravimo distanciją. Žmogus – liestinė, kirstinė, tiesė pro šalį, į kitą pasaulį, kur auga ne tik haliucogeniniai grybai, ugdosi ir yra ugdoma nauja naujo pasaulio persona. Antanas Škėma ir Alfonsas Nyka – Nyliūnas savo modernumu ir avangardistiniu stiliumi puikiausiai atskleidė žmogų, įrėmintą karų ir (savi) tremties. Tokie ir būsena – nestabili. Ne tik bepročiams, ne Hermanas Hesse. Toks gyvenimas ir jausmas skirtas visiems, išgyvenusiems karą – karus – pokarį.
Surasti savo prarastą (neatrastą) santykį su Dievu. Zoori! Buda ar Kristus, kojas apvijęs lotosų žiedais (ir vėl Škėma!). Neatradimas Dievo sukuria efermiškumo ir nestabilumo pojūtį, tą, įbauginantį mus visus. Praeiti praeiti praeiti praeiti visą dievų armiją – praeiti pasinaudojant face control sistema kol rasi savąjį – šviesa, garsu, mitu lydimą. Atrasti dievulį, sutvėrusį pasaulį dėl karo ir karui, išradusį karą ir karus ir pokarį, kurį lemta išgyventi, dievulį, pagimdžiusį nusikaltimus žmonijai dėl niekam nežinomų priežasčių – atrasti -  ir ką su juo daryti? - atrasti ir melstis – melsti dievuliui Dievo atleidimo. Ir apie Dievą sunku kalbėti ir rašyti, beje, ir Dievą sunku uždrausti, nes tiek daug einančių į jį -  kartais net šimtmečiais. Ir ėjo, per amžius ir metus ėjo daug ateistų ir budistų ir nepraktikuojančių krikščionių ir aš einu, kito amžiaus svetimkūnė – bet kad jūs žinotumėte, tą dvidešimto amžiaus vidurį .
Milžiniškomis akimis stebiu žmogaus transformaciją svetimoje aplinkoje – kelias į kur? - į saves neradimą, praradimą į Antano Mackaus eilėraščio žmogaus pasaulėžiūrą, kai nieko nėra, tik negrė Marija. Kuri gimdė gimdė gimdė – pagimdė pokario meno girdyklas, užtildžiusias neramią sielą, nepasotintą, gal patinkslinkime -  marintą sielą tos besišaudžiusios apilinkos. Taip gimė ir Fluxus grupuotė, sutverta kalbėti apie meno – nemeno idėją,  nes absurdo pilna visur –  ir kalbame mes tik bur mur bur mur, ir  nežinome, kas bus ir problemos jau persikėlė per amžių  ribą ir tema blogai suformuluota, nes  tai amžinos nevertybės, sustiprėjusios po Hirosimos ir Nagasakio  -  taip žiauriai sunaikinusio Šaltenio amžinai žaliavusį klevą.  Niekai, atsodinsim, padainuosime nieko ir niekų dainelę, balsu, kurio neturime, nes turime tik nestabilią nervų sistemą, nes tėvai taip mokė -  gyventi sunku – diena po dienos lėtai ir apatiškai sliuogti ant pakylos išdabintos Salvadoro Dali siurealizmu. O gyvenime, išlysk aiškus kaip didžiausia metų pilnatis, kiek jau galime taikytis su paslaptingomis Molojų mirtimis. Nuimk tą šiurpulį ir baimę, pakilusius nuo nežinomybės atsilyginsiu, žinoma!
Ir mes gal jau neikime toliau, ribos aiškiai nubrėžtos –  skritulys tau – skritulys man, išsidalinkime postus ir laukime nušvitimo. Ir gal būtent nušvitimo reikėjo dvidešimtojo amžiaus žmogui, gal reikėjo pradurto plaučiaus ir reikėjo tuščių smegenų ir širdies nebuvimo – nieko nieko nieko nebuvimo, išsivadavimo iš samsaros ciklo. Gal nieko nereikėjo, tik trečios akies, žvelgiančios į save ir save mylinčios, gerai, kad suprantame, ko betrūksta. Gyvenkime. - - - -- -- -- - -- -- - - -- - - - - --
Ir trečią akį pajusiu ir koją penktą užsiauginsiu ir vaikus be perstojo gimdysiu nes to reikia man ir reikėjo mano 1980- ųjų mamos jaunystei.