Švytuoklė

Švyst, Švyst. Pirmyn ir atgal lekia mano švytuoklė. Lekia tarsi paneigdama visus Einšteino, Niutono ar Džaulio dėsnius ir formules, skrieja ir nestoja, kaip amžinasis variklis, visų mokslininkų svajonė. Aš ją dovanų gavau iš tėvelių, kai gimiau. Ji skirta mano dienelėms skaičiuoti, taip jie sakė. Kai man buvo vieneri, jie ant mano švytuoklės uždegė žvakutę, ir ji taip gražiai skriejo, tačiau jau sekančiame švystelėjime ji užgeso ir man teko laukti dar metus, kol jie uždegė dvi. Bet laikas bėgo, žvakutės nebetilpo ant švytuoklės ir jie jų nebedegė. Aš augau, man reikėjo vis daugiau vietos daiktams, todėl švytuoklę įdėjau į dėžę keleriems metams. Ji ten vis švyst ir švyst, skaičiavo mano dieneles. Tik neseniai ją vėl suradau, nuvaliau dulkes ir pažadėjau rūpintis. Papuošti Kalėdoms, kasdien sutepti, neleisti girgždėti ar lūžti.
Dabar ji čia, stebi mane rašantį apie ją. Ji nieko nesako, tik lekia pirmyn ir atgal, skaičiuoja mano dienas ir primena, kad mes vienas nuo kito neatsiejami.