Būties perkėlimas iš čia į ten

„Diemedžiu žydėsiu“ - bandei persikelti į greta esančias plotmes. Turbūt transendencija tau buvo artima; kaip konkrečiai kreipiuosi į tave, Salomėja,  o  vis gi skaitytojas kitas – kiti. Nekonkretinti skaitytojo išmokau iš Salomėjos eilėraščių, juk jau tiek prikalbėta apie ją, kaip žemiškąją kūrėją, savo polėkį įkalinusią  mūsų, paprastųjų ir nepaženklintųjų aplinkoje. Juk rusų futuristai buvo pamilę kavinę pavadinimu  - „Pegasas garde“ -  ar ne konkretu, ar ne tai apie ką rašė mūsų epitetais nuglaistyta ponia Nėris. Apie savo būtį – pegasą garde. Apie savo būtį – pegasą be gardo, perkeltą iš čia į ten.
Parašytuose – paskaitytuose eilėraščiuose man daugsyk įdomiau paieškoti to perkėlimo momento, grandinės, apie kurią mąstydami dažnokai jaučiamės smaugiami ir lyg kerštaudami smogiame šalia esantiems pasauliams. Daugelis garsių – beje, ar garsas skamba tyloj, ar tyla garse? - inteligentiškų, autoritetingų žmonių bando pažvelgti į pomirtinį pasaulį – po -  mirties pasaulį; tačiau pirmiausia supraskime mirtį.

Vyšnių žydėjimas visad
Per mirtinas
Per nuostabus
Žodžio anemiškai sielai
Žibuokliškai ir anemoniškai
Net pirmoji silpniausia kamanė
Įskridusi pro dar nevalytą langą
Stipresnė už ją
Salomėja
Mūsų dienos kaip šventė

O . Baliukonė

Pernelyg dažnai ir pernelyg demonstratyviai nesakykime, jog josios vardo nevalia minėti. Paklydome visi būriu, nes nevalia minėti Dievo vardo.
Man keista skaityti  vieno atodūsio eilėraščius apie laiką iki mirties ir už jos. Nes mano šiandieniniame pasaulyje, drįstu pasakyti, mano numylėtam post, o gal jau post post modernizmo amžiuje visi tie svarstymai užima daug daugiau laiko, reikalauja daug daugiau priemonių, o paliečia tą pat gylį prasmių ir prasmelių. Štai V. Tarasvas ŠMC mums rodė, kaip randasi ir nyksta garsas, objektyvu pritraukė atsiradimo ir išnykimo prasmes, o pagauti taip ir nespėjau, panašu  į Salomėjos aprašytą žmogų. O mes, mes dažnai nepagauname ir gyvenimo, gyvasties, gyvybės ir daugumos  gyv-, gyv –, gyv-, įrėmintų akimirkų – atsiradimo ir išnykimo, įrėminto tarp dviejų aušrų. Pri (si) minkime:

Aš skurdi, skurdesnė už rugienas
Begalinė širdgėla -  ruduo.

Salomėja Nėris

O mes ėmėme ir nepatikėjome, kaip visa tai tikra ir kaip ne skurdu. Išskayta visa, kas norėta, būties mažai, tik kelios dienos brėkšmo.