Tylus šaltis

Šūvis. Dar vienas negailestingas šūvis į paukštį. Giliai į širdį. Nežinau kas tada įvyko, bet pajutau šaltį širdyje. Sustingau. Norėjosi kažką sakyti. Bet tas gumulas gerklėje neleido. Neleido užgesti vietoj paukščio. Neleido matyti. Neleido sapnuoti. Norėjosi rėkti, šaukti „Tas medžiotojas tikras paukščių žudikas! ''. Žiejau į tvirtai laikoma medžioklinį šautuvą. Iš jo tekėjo rožinis kraujas. Gal man vaidenasi? Gal mano vizija yra rožine? Ne mėlyna? Mažas vaikas sucypė, turbūt išvydo tai... norėjosi suktis ir pažieti kas vyksta. Gal jam jau grasina? Bet girdėjosi kažkoks išbėgimas ir vaiko cypimas. Gal motina nešė vaiką iš čia kuo toliau? Gal nenorėjo rodyti to šlykstaus ir šaltakraujisko vaizdo? Juk tai ne žmogus padare, tai kažkoks zombis. Surauktu, šlyksciu veidu. Dar vienas šūvis ir aš jau nebegalėjau nieko padaryti. Visa sustingau, jaučiau kaip kojos, veidas, rankos apmirė ir negalėjau pajudėti. Nebegalėjau susimąstyti.
Šautuvas judėjo link mano širdies taško. Širdis plakė labai greitai. Turbūt nujautė kažką dar blogesnio ir naujoviškesnio.
...
Kažkas man nutiko. Nukritau. Iš širdies tekėjo tamsus kraujas. Bijojau pasijudinti, o ir jėgų neturėjau. Staiga tyla apgaube mane ir nusinešė į šalčio karalystę kur pilna buvo debesų ir sparnų kurie tvyskėjo dirbtina šiluma.