Rašymas

Rašymas koks paslaptingas dalykas. Net nežinau ar jį taip galima įvardinti dalyku, kadangi tai lyg menas, kuris yra kiekvieno mūsų širdyje. Tik ne kiekvienas galim tai atskleisti ir atskleidę ne visada pasidaro geriau. Atskleidę viena iš savo troškimų galime atskleisti kartu ir abejone dėl dabarties. Tada pradedama abejoti dėl visko. Ką sakai, ką darai ir net kaip plaka širdis.
Rašymo stilių yra daug. Aš nevardinsiu, tų kurie yra moksliški, o tik tuos, kuriuos žino mano širdelė.  Rašymas gali būti iš širdies ir iš pareigos arba iš nevilties. Paaiškinsiu, kadangi sakiau, kad tai mano nuomonė. Iš širdies tai, kai tu jauti nepaaiškinama norą rašyti, galima įvardinti kaip būtinybę. Lyg tai tavo sielos gyvastis, lyg tik rašydamas gali pažinti save. Kai rašai iš širdies jauti tiek daug prieštaringų jausmų  (aš kalbu iš savosios pusės, bet manau, tikiuosi, kad yra tokių žmonių kaip aš, kuriems rašymas tai sielos atgaiva ir dar daugybe kitų jausmų)  lyg tavyje būtų ne viena asmenybė, o kelios.  Mintys sudaro visuma, kurios viena kitai prieštarauja. Nors iš esmės mažai kuo skiriasi. Žiūrėdami atidžiau rasime labai daug bendro arba kitaip įvardinus tą patį tikslą. Manau, lengva atpažinti tokius kūrinius, kadangi jie dažniausiai būna naivūs, nuoširdūs, atviri, bet taip pat gali būti paslaptingi. 
Iš pareigos, manau, labai paprasta paaiškinti tai, kai rašai mokykloje ar kitur, kur tiesiog tau reikia parašyti ir viskas. Tu nejauti malonumo, o tik norą kuo greičiau tai pabaigti.
Paskutinįjį aš įvardinčiau kaip laišką, nes tai būna asmeniška, tai gali būti dienoraštis kur tu užrašai viską ką jauti, ką galvoji. Meilės laiškas, man viską paaiškina. Ten pasakoma tiek gražių ir nuoširdžių žodžių. Lyg tuo momentu kai rašantysis rašo, o skaitantysis skaito atrodo, kad aplink juos daugiau nieko nėra, lyg egzistuotu tik jie. Tai nuostabu, kokia aura galima sukurti tuo momentu. Be abejo tai gali būti skausminga iki širdies gelmių. Visgi verta pažinti tokį rašymą, nes tada gali surasti žodžių, kurių ieškojai visą savo nugyventą gyvenimą.
Svarbu nepamiršti dėl kokio tikslo rašote, nes jeigu pamirštat arba tiesiog neturite, neverta tada rašyti, nes jūsų žodžiai neturės prasmės, nes tai nebus jūsų žodžiai, o tik aplinkos paveikti būsite tai paraše.



(nepamirškit, kad tai tik mano nuomonė gal ji sutaps su jūsiške, bet nekeiskit savosios jeigu manot, kad jūsų teisingesnė, nes kiekvieno nuomonė yra svarbi, nes jūs esate dalis viso pasaulio sudarote kažkokios grandies dalį, kuri jungia mus visus, bet taip pat nesmerkit mano ar kito žmogaus nuomonės, nes tai lyg asmenybės įžeidimas, pabandykit perprasti tikslą dėl kurio žmogus rašo, ko tuo jis siekia, ar iš viso turi siekiu, būkite mokytojais, o ne teisėjais. Duokite patarimų, suteikit pamokų jeigu turite kuo pasidalinti).

P. S. atsiprašau jeigu yra klaidų tiesiog tingiu taisyt, nes noriu jau miegučio:)))