Bežadė šviesa

Neliko noro įkvėpt,
Atėmei viltį išgirsti garsus…
Įsakomas tavęs, pradėjau aklai tikėti pasauliu..
Ir atsitokėjau šiek tiek per vėlai…

Paliktas vienas aš laukiau ...
Tu tuo metu griovei gal tūkstantį namų,
O aš viską stačiau iš naujo,
Dėl tavęs.

Stūmeisi ir broveis per sienas,
Jutau, kad tolsti nuo manęs…
Bet šventai tikėdamas, ėjau link šviesos,
Kuria buvai Tu.

Kaip paprasta, taip ir likau tau Niekas...
Nors šitiek laiko tikėjau švies
Ir veltui...
Bet vardan Tavęs.